Ciuricho universiteto (Šveicarija) mokslininkų grupė kartu su kolegomis iš Vidurio Lankašyro universiteto Prestone (D. Britanija), pagal sudarytus šiuolaikinius galaktikos modelius skaičiuodami mūsų gimtosios galaktikos masę, priėjo išvadą, kad Paukščių Takas – tai tamsiosios medžiagos debesis, primenantis gerokai ištįsusį diską, kuriame egzistuoja ir matomi kosmoso objektai.
Tamsiosios medžiagos prigimtis tokia, jog dabartinis mokslas neturi priemonių ją tiesiogiai tyrinėti ar matuoti.
Populiariausias tamsiosios medžiagos tyrimo metodas yra netiesioginis – mokslininkai sugeba fiksuoti tik gravitacijos jėgų pokyčius, kurių negali sukelti matomi objektai, todėl jėgos šaltiniu įvardinama tamsioji medžiaga.
Jeigu pasitvirtins mokslininkų spėjimas, jog mūsų galaktika susideda iš nemenko kiekio tamsiosios medžiagos, tai bus artimiausias surastas jos telkinys. Tačiau kol kas neaišku, ar prielaida, jog Saulės sistema irgi „skendi“ tamsiojoje medžiagoje, paspartins jos mokslinius tyrimus.
Tokių duomenų patvirtinimas nebūtų labai keistas: juk dabartiniai paplitę astrofizikų modeliai teigia, jog apie 22 proc. visos Visatos masės sudaro būtent ši tiesiogiai neapčiuopiama tamsioji medžiaga.
Ciuricho universiteto mokslininkai aiškina, jog jų spėjimas apie gimtosios galaktikos tamsiąją medžiagą remiasi skaičiavimais, kurie įvertino Paukščių Tako išsiplėtimą bei masę ir apima tarpžvaigždinių dujų bei atskirų žvaigždžių, neturinčių planetų sistemų, gravitacijos poveikį. Ankstesni galaktikos masės skaičiavimai niekada dar nebuvo tokie tikslūs.
Tyrimo autoriai pabrėžia, jog net tuose Paukščių Tako galaktikos regionuose, kur nėra žvaigždžių sistemų arba kitų matomų objektų, yra tarpžvaigždinių dujų, kurios taip pat turi masę ir sugeba formuoti dujinius debesis, sukuriančius pakankamai didelę gravitacinę jėgą. Tačiau jei jau egzistuoja tarpžvaigždinės dujos su matoma materija, tuomet ne per toliausiai turi egzistuoti ir tamsioji materija. Atlikti skaičiavimai patvirtino šią astrofizikos prielaidą.
Visgi Paukščių Tako galaktikos dydis ir tankis neleido susiformuoti visaverčiam tamsiosios medžiagos debesiui, todėl, tyrimo autorių nuomone, šios medžiagos tankis yra apytiksliai dvigubai mažesnis nei kituose mokslininkų stebėtuose tamsiosios medžiagos regionuose.
Be to, tyrimo autoriai priėjo vieningą išvadą, jog, skirtingai nei įprastiniai fizikiniai objektai, tamsiosios medžiagos debesis nejuda. Tuo tarpu Žemė kartu su Saule aplink galaktikos centrą sukasi greičiu, apytiksliai lygiu 220 km/s ir nuolat skrieja statiniame tamsiosios medžiagos debesyje, todėl žiūrint iš Žemės pusės atrodytų, tarsi į mus nuolat pučia tamsiosios medžiagos „vėjas“.
