Radijo teleskopais astronomams pavyko stebėti iki šiol nematytą reiškinį, kaip superdidelė juodoji skylė su milžinišku „apetitu“ siurbia į save kaimyninės galaktikos medžiagas.
Pasirodo, „kanibalizmu“ užsiima vadinamosios Seiferto galaktikos. Tai galaktika su aktyviu branduoliu, į erdvę spinduliuojančiu didelio intensyvumo plataus diapazono spindulius (paprastai radijo bangų ir infraraudonųjų spindulių). Šios galaktikos dažnai yra spiralinės, turinčios mažą ir šviesų branduolį. Branduolio spektre matomos stiprios ir plačios emisijos linijos, kurios rodo, kad iš Seiferto galaktikos branduolio karštos dujos sklinda kelių tūkstančių kilometrų per sekundę greičiu. Seiferto vardas galaktikoms suteiktas jų atradėjo garbei – 1943 metais jas pirmą kartą pastebėjo K. Seifertas.
Kuo gi ypatingas Seiferto galaktikų branduolys? Manoma, jog jame yra superdidelių juodųjų skylių, kurios milžinišku greičiu įtraukia aplinkines medžiagas – iki sunkiai suvokiamo greičio įgreitėjusios medžiagos įkaista ir ima spinduliuoti bangas, kurias ir fiksuoja Seiferto galaktikų tyrinėtojai. Tiesa, visa tai tik teorija, be to, iki šiol turėjusi vieną mįslę. Pasirodo, jog dauguma galaktikų centruose turi superdideles juodąsias skyles, tačiau aktyvus spinduliavimas vyksta tik nedaugelyje iš jų – būtent vadinamosiose Seiferto galaktikose.
Galaktiku pora optiniame (kairėje) ir radijo bangų (dešinėje) diapazone. Radijo diapazone aiškiai matyti dujų srautai, einantys nuo vienos galaktikos link kitos. Optiniame diapazone to visiškai nematyti.
Kuo Seiferto galaktikos išsiskiria iš kitų, turinčių tokias pat didžiules juodąsias skyles? Šis klausimas ilgai kankino astronomus – viena pagrindinių hipotezių skelbė, jog kai kurių galaktikų centre esančios juodosios skylės gali pritraukti kaimyninių galaktikų medžiagas ir taip papildyti siurbiamos materijos kiekį. Padidėjęs įsiurbiamos medžiagos kiekis paaiškintų žymiai stipresnę spinduliuotę, tačiau ilgą laiką tyrinėtos Seiferto galaktikos optiniame diapazone neleido aptikti jokio panašaus proceso.
Skriestuvo galaktika – viena iš Seiferto galaktikų atstovių.
Pagaliau mokslininkai nusprendė šias galaktikas patyrinėti radijo diapazone. Pasinaudoję VLA radijo teleskopais ir patyrinėję Seiferto galaktikas jie pagaliau aptiko įrodymų, patvirtinančių iškeltą hipotezę apie galaktikų „kanibalizmą“.
Norėdami įsitikinti stebėjimų teisingumu, mokslininkai vienu metu tyrinėjo iš karto kelias Seiferto galaktikas ir visur aptiko būdingas radijo bangas, skleidžiamas vandenilio – tarpžvaigždinių dujų, intensyviai tekančių nuo kaimyninės galaktikos link Seiferto galaktikos centro. Tuo tarpu stebint tradicines galaktikas nieko panašaus nebuvo pastebėta. Tai leido mokslininkams padaryti išvadą, jog galaktikos branduolio aktyvumas priklauso nuo to, ar kaimynystėje, santykinai netoli, yra kita galaktika, kurios medžiagas jis gali susiurbti. Pastaroji išvada visiškai atitiko jau minėtą hipotezę, kaip susidaro Seiferto galaktikos.
