Fizikos mokslų daktaras Juozas Vaitkus dirba pasaulio fizikų meka vadinamame didžiausiame mokslo centre „Cern“, kur vadovauja mokslininkų grupei, prisidedančiai prie didžiojo hadrono dalelių greitintuvo modernizacijos projekto. Profesorius, dirbęs didžiausiose pasaulio valstybėse, neapleidžia darbo Vilniaus universitete. Nes čia, pasirodo, yra unikalūs Lietuvos mokslininkų sukurti įrenginiai, kokiais negali pasigirti jokia valstybė.
DOSJĖ
GIMĖ 1941 m. Daug kam jau nebetinkamas pagal Lietuvos įstatymus.
IŠSILAVINIMAS Mokslus pradėjau kaimo mokykloje. Bet baigiau tuometinę Šiaulių 5-ąją, vadinamąją neprestižinę mokyklą. Tačiau ten yra išaugęs ne vienas profesorius ar universiteto katedros vedėjas. Todėl mokymo laipsnį lemia ne mokyklos prestižas, o vaikų entuziazmas.
Studijavau Vilniaus universitete. Sprendžiant aspirantūros uždavinius pavyko nuvažiuoti į Maskvą atlikti kelis eksperimentus. Pasitaikė galimybė Nobelio premijos laureato Nikolajaus Basovo, kuris vadino mane savo mokiniu, laboratorijoje dirbti su lazeriais. Taip 1966 m. Lietuvoje pirmąkart buvo uždegtas pirmasis lazeris.
Stažavausi Amerikoje, Japonijoje, Australijoje, Europoje. Kartą paskaičiavau, kad 6 metus teko praleisti užsienio laboratorijose.
LAIMĖJIMAI Kas kelerius metus tekdavo pakeisti darbų kryptį, kiekvienoje jų buvo pasiekti gražūs rezultatai ir pelnyti apdovanojimai, valstybinės premijos. Kiekviena kryptis žymėdavo mokslinės veiklos posūkį. Jei būčiau dirbęs viena kryptimi, gal būtų pakakę ir vienos premijos.
- Minėjote, kad su savo žiniomis išplaukti į tarptautinius vandenis nebuvo taip paprasta. O į „Cern“ buvote pakviestas ne kaip Vilniaus, o kaip Glazgo universiteto profesorius...
- Manau, kad visiems, gyvenusiems už geležinės sienos, nebuvo lengva sulaukti pripažinimo. Todėl, kad tiek mes gana mažai važinėjome po užsienio laboratorijas, tiek užsieniečių retai Lietuvoje lankydavosi. Iš tiesų, buvo blogas tarpusavio pažinimas, todėl ir vyravo nepasitikėjimas. Tačiau taip buvo prieš 15 metų. Bet kai užsienio mokslininkai susipažino su mūsų darbais, gana lengvai pritapau Glazgo universitete. Kai „Cern“ centre buvau išrinktas vienos iš sričių koordinatoriumi, pasiskelbiau, jog nepaisydamas to, jog esu užregistruotas kaip Glazgo universiteto profesorius, iš tiesų esu Vilniaus universiteto žmogus. Tai buvo daugiau politinis žingsnis. Nes po pripažinimo niekas nesuko galvos, ar esi iš Vilniaus, Liverpulio ar iš Hamburgo.
- Lietuvos mokslininkai turi ką pasakyti kitoms pasaulio šalims?
- Iš tiesų. Mūsų šalyje buvusios ir esančios studijų programos suteikia platų ir gilų žinių horizontą, jei tik jaunimas nori jas pasiimti. Yra dalis studentų, kurie godžiai siurbia viską, ką duoda universitetas. Aš buvau vienas iš tokių. Todėl mano bendras pasirengimas ir dalyvavimas moksliniuose tyrimuose tapo pamatu kai ko pamokyti ir tuos, kurie yra išgirtuose Vakaruose.
- Jums teko dalyvauti ir kosminėse programose bei už išradimus gauti valstybinę premiją...
- Kai rašiau savo pirmąją kandidato disertaciją, turėjome siekį kompiuteriui sukurti akis. Kitaip tariant, kad jis atpažintų raides. Šio išradimo rezultatai baigėsi įvairiais aukso medaliais parodose, diplomais. Skaičiavimo prietaisas galėjo perskaityti 2000 atspausdintų ženklų per sekundę. Dabartiniai informacinių technologijų taikytojai gali įvertinti, ar jie šiuo metu turi tokį įvedimo greitį, kuris buvo realizuotas daugiau nei prieš 40 metų. Šis automatas „Rūta 702“ buvo sukurtas VU skaičiavimo mašinų gamykloje. Vėliau sugebėjome sukurti aukštos kokybės šviesos detektorius, kurie galėjo būti naudojami kosminėms technologijoms. Taip buvo sukurti ypač jautrūs detektoriai palydovams, kameros, kurios galėjo būti taikomos kosminiuose tyrimuose vaizdams apdoroti. Beje, pas mus buvo sukurtos infraraudonosios kameros, kurias mes po Nepriklausomybės atkūrimo mėginome įsiūlyti sienos apsaugai, bet ji tuo metu nesusidomėjo. Tiesa, po 15 metų, rodos, vis tiek nusipirko. Tačiau tai buvo galima pagaminti ir Lietuvoje. Kiti mūsų išradimai buvo susieti konkrečiai su palydovu ir kosminiais tyrinėjimais. Už tai ir buvau apdovanotas jūsų minėta premija.
- Išties požiūris į mokslininkų išradimus visuomenės neretai sutinkamas skeptiškai. Lygiai taip pat daug neigiamų nuomonių sulaukė ir didžiojo dalelių greitintuvo projektas, kuriame dirbate su mokslininkų grupe?
- Tam tikrų dalykų nežinojimas nėra nuodėmė. Tačiau jei garsiai pradedi kalbėti apie tai, apie ką neturi jokio supratimo, tuomet tai ne yda, o nusikaltimas. Nes šiuo atveju daugybė priekaištų dėl minėtojo hadronų kolaiderio susiję net su kai kurių mokslininkų nemokšiškumu. Jie drįsta kalbėti apie tokią sritį, apie kurią neturi nė mažiausio supratimo.
- Ar tikrai atomų branduolių ir subatominių dalelių greitintuvo sukurta juodoji skylė gali praryti Žemę?
- Apie tai negali būti jokios kalbos. Tie, kurie tiesiogiai dirba su didžiuoju hadronų kolaideriu, sugeba pasiekti pasaulinį rekordą - žmogaus sukurta įranga suteikia milžinišką galią kažkokiai dalelei. Bet tokios dalelės, kurios bombarduoja Žemę, turi milijoną kartų didesnę energiją, nei tai, ką galima sukurti hadronų kolaideriu. Tad jei nuo tokios dalelės smūgio į Žemę gali atsirasti juodoji skylė, kuri ją prarys, tai taip turėjo nutikti jau prieš kelis milijardus metų.
- Ką reiškia gyventi žinant didžiausias pasaulio paslaptis, kurių nevalia žinoti plačiajai visuomenei? Nesunki tokios atsakomybės našta?
- Čia tinka graikų filosofų posakis, kad kuo daugiau aš žinau, tuo labiau suprantu, kiek daug dar nežinau. Aišku, visada įdomu ir malonu dirbti tokį darbą mokslo fronte, naudingą globaliniu mastu. Tačiau entuziazmo mokslininkams remti pas mus dar labai mažai.
- Nepaisydamas to, kad dirbate didžiausiame pasaulio mokslų centre, dėstote Glazgo universitete, vis tiek nepaliekate Vilniaus universiteto. Kodėl? Juk, ko gero, užsienyje sulauktumėte ir didesnio atlygio, ir įvertinimo...
- Užsienyje nėra tokios aparatūros, kokią čia turime. Tai - pagrindinis mūsų turtas, nes galime padaryti tai, ko negali kiti. Pastaruosius 50 metų mūsų aparatūra tokio lygio, kurio negali arba labai mažai kas gali pasiekti. Lietuvos mokslininkų sukurtomis aparatūromis idėjos realizuojamos būtent pas mus. Šiuo momentu atvažiavę dirbti mokslininkai netgi iš kelių valstybių. Jie naudojasi aparatūra, kurios pirmąjį variantą sukūrė profesorius, tuo metu buvęs mano aspirantu. Dabar jis pasaulyje žinomas profesorius, sukūręs vienintelę tokią mokslinę aparatūrą pasaulyje.
- Kaip manote, nuo ko priklauso Lietuvoje išaugusių ir pasaulyje pripažintų sportininkų, menininkų, mokslininkų sėkmė? Turime dėkingą geną ar mokslo sistemą?
- Iki šiol egzistavusi mokslo sistema buvo labai gera. Tačiau studijų reforma griauna laiko patikrintą sistemą. Mokyklose įvestas profilines studijas iš esmės galima pavadinti vidutinybių rengimo programa. Viskas buvo taip susiaurinta... Bet visi dabartiniai laimėjimai dar pagrįsti ankstesne mokslo sistema. Studentai ar moksleiviai turėtų motyvaciją mokytis ir įsisavinti žinias. O motyvacija atsiranda tada, kai yra kur sukauptas žinias taikyti. Dabar panaudojant Europos struktūrinių fondų lėšas buvo suteikta galimybė tęsti mokslo ir technologijų raidą. Deja, tuo pačiu metu valstybėje stengiamasi sukurti biurokratinius pančius geroms idėjoms realizuoti.
Edita MAŽELYTĖ
