Dėl Instituto darbuotojus ištikusio "baimės paralyžiaus", tai šis reikalas apiformintas "akademiškai nepriekaištingai". Darbo kontraktų iki šiol neturintys Instituto mokslininkai vietoje jų kasmet pasirašo ir įteikia dirktorei savo "darbo planus". Pagal nustatytą "vidaus tvarką", jie, priklausomai nuo kvalifikacijos, per metus turi parašyti ir publikuoti (!) 4-6 mokslinius straipsnius peer- review leidiniuose. Kadangi ši užduotis būtų sunkiai įgyvendinama bet kuriam rimtesniam mokslininkui, o Instituto "tyrėjams" apskritai iš fantastikos srities, tai visi išsisukinėja, kas kaip moka ir gali. Metų gale Instituto direktorė susirenka savo pavaldinų "mokslinės produkcijos" ataskaitas ir, nebūdama naivi bei suprasdama jų tikrąją vertę, tarsi skolos lapelius, gali jas suglamžyti ir išmesti į šiukšlių dėžę arba panaudoti šios pasirašytus "dokumentus" prieš tuos, kurie nutartų šakotis, pavyzdžiui, dėl algų nemokėjimo. Šiame kontekste yra įdomus vienas faktas, kuris, beje, yra viešai prieinamas internetiniame puslapyje Lki.lt. Čia randame Instituto direktorės Jolantos Zabarskaitės, mokslines kvalifikacijas liudijantį josios CV: jame įvairios apvalaus stalo diskusijos ir proginės kalbos yra įtrauktos į šios "mokslininkės" peer-review publikacijų kategoriją. Jeigu prie to dar pridursime faktą, kad Instituto vadovė darbuotojų buvo pagauta du kartus išoriniam ekspertiniam vertinimui pateikianti tą patį savo straipsnelį nemoksliniame Kalbos kultūros žurnale, tai galutinis iškilios savo pavaldinių darbų vertintojos paveikslas bus aiškus. Suglumę galėtume klausti, kodėl šie faktai nebado akių ŠMM ir LMT vadovų akių. Bet galime numanyti ir atsakymą: baudžiavinių santykių palaikymas mokslo įstaigoje naudingas ir jiems - kai niekas nemaištauja, biurokratams rami galva. O dėl mokslo lygio, tai kam jis šioje Europos provincijoje rūpi...

tai tas instutas privatus? nori direktorė, moka algą, nori nemoka? Kažkaip maniau, kad ministerija pinigus algoms skiria. O gal neskiria?

Tiesiog nuostabiai įžvalgus mokslininko palaikytojo komentaras. Bet nemanau, kad vien algų nemokėjimas gali išvaduoti iš baimės paralyžiaus ir apšviesti mintis. Dauguma yra ne tik įtikėję, kad valdžia žino geriau ir verčiau patiems nesirūpinti ir niekuo nesidomėti (mažiau žinosi, mažiau bėdos turėsi) ir prisirišę prie viršininko koks jis bebūtų, nes taip jaučiasi saugiau. Žmonėms apskritai būdinga permainų baimė, ir darosi baugu, kai imi galvoti apie kažkokius negirdėtus tarptautinius standartus, nežinia iš kurios pusės reiktų prie jų prieiti ir jie verčiau iš paskutiniųjų kovoja už savo rūtų darželį. Tas perėjimas gal nebūtų lengvas, bet jis vis dėlto įmanomas: žmonės paprastai stengiasi lygiuotis į savo vadovą ir jei Institutas gautų gerą vadovą, gal ir pajėgtų tą votį išvalyti. Pirmiausia reiktų pradėt nuo darbo santykių normalizavimo. Bet matysis, ar ministerijai nepritruks drąsos ir ryžto. Apskritai, tokios įstaigos vadovui taikomas nepriekaištingos reputacijos reikalavimas, kodėl šiuo atveju jis negalioja?

Bendriau imant, straipsnyje minimi faktai rodo, kad Lietuvos mokslo įstaigose praktikuojama socialinė, pilietinė ir net mokslinė (sic!) diskriminacija. Bet vargu, ar nelaisvoje visuomenėje galime tikėtis jautrumo diskriminacijai ir tinkamos valdžios institucijų reakcijos į šią Peticiją. Vakar žiūrėjau trečiojo kanalo žinias, tai apie ikoniškos kovoje prieš rasinę (ir bet kokią kitą) diskriminaciją figūros, Nelsono Mandelos, mirtį buvo pranešta ketvirtoje vietoje, po kažkokių paskalų apie Venskienę, ir tai akcentai buvo sudėti ne tie, apsimestinai liūdnu tonu neva prisijungiant prie "pasaulinio gedulo". Palyginimui: Nelsonui Mandelai visą dieną skyrusi BBC, atvirkščiai, šia liudna proga minėjo ir šventė (celebrated) šio iškilaus disidento gyvenimą, pabrėždama, kad jis savo pavyzdžiu (dvidešimt septyneri metai katorgoje!) daugelį įvairiausių žmonių Pasaulyje, ne tik Pietų Afrikos Respublikoje, įkvėpė laisvei, ir savo nuosekliu nesusitaikymu su apartheido politika padarė milžinišką įtaką išsivadavimo judėjimams kitose priespaudos šalyse. O su sunkiai sergančio Nelsono Mandelos neišvengiamu išėjimu jau visi buvo susitaikę ir su derama pagarba jo laukė.

dūmų be ugnies nebūna...

Žmogus visada pats žino, ką jis daro. Vienas komentatorius viliasi, kad „pasikapsčiusi savyje direktorė gal atras jėgų atsistatydinti“. Kaip po tokių reikalų paviešinimo ji begalėtų ten dirbti toliau? Nors taip elgdamasi (jeigu tai tiesa) ji jau yra nubausta. Nusižudęs įstaigoje žmogus, kodėl jis pasirinko tą vietą, kas daugiau apie tai žinoma, kaip reagavo Švietimo ir mokslo ministerija? Kaip jaučiasi to instituto žmonės? Kodėl tik vienas iš jų pasisako? Ar Peticijos autorių teiginiai (ir klausimai) yra be pagrindo ? Kieno čia klausti?

jei Temčinas rašo kiekvienam signatarui atskirai kažkokius klausimynus, tai tik dar labiau kompromituoja tą institutą. Tikėkimės, kad atsivers ministrui akys...

Domiuosi mokslais, taigi ir lietuvių kalba.Vos surenkame internete - Lietuvių kalbos institutas - skaitome-
institute pasikorė direktoriaus pavaduotojas. To maža visam pasauliui skelbiama peticija pasirašyta aukščiausios klasės specialistų. Liudijama, jog instituto mokslinis lygis apgailėtinas, atleidžiami iš darbo tarptautinio lygmens lituanistas. Matomai išplatinta peticija atsirado ne be reikalo. Ją išsamiai ir pagrįstai apibendrina i-to ilgametis darbuotojas dr. R Mikulskas. Visi kiti atsiliepimai internete - tai skęstančio laivo (instituto) burbulai.
Ar reikia tikrinti faktus, jie aiškiai, lietuvių kalba, išdėstyti peticijoje. Padėkime gėlių palikusiam šį pasaulį direktoriaus pavaduotojui (demonstratyviai pasikorusiam institute - tai protestas).Tikimasi, kad instituto vadovybė pasikaščius užakusios sąžinės labirintuose ras jėgų atsistatydinti. Kitaip - tai privalo atlikti Švietimo ministerija. Instituto darbštūs darbuotojai privalo gauti laiku algas ir dirbti be baimės atnaujintoje mokslinėje institucijoje. Dr. mokslininkų sąjungos narys V. Matuolis

Ar tikrai, kaip supratau iš peticijos, neleidžia naudotis kalbos duomenimis? Juk tie duomenys yra greičiausiai surinkti iš valstybės lėšų, tada turėtų būti bet kuriam mokslininkui laisvai prieinami.

Jeigu lietuviškojo tapatumo ugdymą, lietuvybės puoselėjimą ir lietuvių kalbos daržo ravėjimą nuo piktžolių laikysime kalbos mokslu bei Lietuvių kalbos instituto predestinacija ir pasirašysime po mintimi, kad teorinei lingvistikai lietuvių kalbininko smegenys yra per skystos, tuomet Peticijos reikalas išties yra išpūstas ir užsieniečiai be reikalo kišasi į mūsų vidaus reikalus. Bet tuomet neįsižeiskime, kai patys sveikesnės nuovokos lietuviai kuria anekdotus ir suka filmukus apie Instituto "kalbajobus". To niekam nešaudavo į galvą, tarkime, prieš dvidešimt metų, kaip dabar niekam nešauna į galva panašiai krikštyti Lietuvos matematikų ar fizikų.