Reikia šiek tiek pasigilinti į spalvų teoriją, kad suprastum, jog tradiciškai 24 bitų skystųjų kristalų rodomos 16,7 milijono spalvų visiškai nėra daug – tai tik dalis žmogaus akies atpažįstamo spektro. Dirbant su dauguma dokumentų, žaidžiant ar žiūrint filmus tokio spalvų kiekio visiškai pakanka. Tačiau kuriantiems tas spalvas žurnalams, produktų pakuotėms, animacijai ar kinui ir milijonų negana. Dėl tos priežasties perėjimas dizaino studijose nuo CRT monitorių prie skystųjų kristalų vyko lėtai ir nenoriai. Kai kur ir dabar palikti gremėzdiški kineskopiniai monitoriai bent jau spalvų patikrinimui.
Prieš kelis metus „Hewlett-Packard“ ir garsi kino studija „DreamWorks SKG“ pradėjo bendradarbiauti kuriant naujos kartos patikimų spalvų monitorius ir spausdinimo techniką bendru vardu „DreamColor“. 24 colių įstrižainės monitorius LP2480xz, kurį savaitei buvo atgabenusi HP, yra vienas „DreamColor“ sistemos komponentų.
Nors iš išvaizdos (ypač priekio) monitorius niekuo neišsiskiria, tačiau jis naudoja 30-ies bitų spalvas – gali atkurti per milijardą įvairių atspalvių standartine 1920×1200 geba. Negana to, monitorius gali būti perjungiamas į vieną iš šešių spalvų režimų (color spaces): NTSC, SMPTE, sRGB, Rec. 709, Adobe RGB ir DCI. Pagrindinė jų paskirtis – pritaikyti monitoriaus rodomas spalvas prie televizijos, kino ir spaudos mašinų naudojamų standartų, kad dirbantis su monitoriumi dizaineris matytų vaizdą kuo artimesnį galutiniam rezultatui.
Dirstelėjęs į monitorių iš šono, iškart pamatai, kad papildoma spalvų vaizdavimo elektronika ir monitoriaus pasukimo galimybė (vaizdą galima pasukti vertikaliai – taip labai patogu skaityti tekstą interneto svetainėse arba kurti dizainą vertikaliuose spaudos lapuose) prideda storio monitoriui – jis maždaug dvigubai storesnis už įprastus skystųjų kristalų monitorius ir beveik tris kartus storesnis už „iMac“. Įdiegus programinę įrangą, vaizdas ekrane pasisuka iš karto pasukus monitorių. Smagus dalykas.
Kadangi nesu dizaineris, tai sutariau, kad monitorius savaitėlę pagyvens firmos, kurioje dirbu, dizaino skyriuje. Nebandėm visų jo galimybių, nes tokio lygio aparatas turėtų būti pritaikomas specialiai turimai spaudos technikai, partnerių (spaustuvių ar gamintojų) aparatūrai ir pan. Tai ilgas procesas, kuriam gal ir savaitės negana. Tiesiog subjektyviai įvertinom spalvas (šiltesnės, nei kitų monitorių), ryškumą (labai preciziškas, gal net per ryškus neįpratusiam), apžiūrėjom begalę prijungimo kanalų (VGA, DVI-I, Display Port, HDMI, sudėtinis video, S-video) ir USB šakotuvą, pamaigėm monitoriaus nuostatas, kurios reguliuojamos 6 mygtukais ekrano pakraštyje, o matomos dideliame lange ekrano centre.
„DreamColor LP2480xz“ – tikrai specializuotas produktas. Nuotraukos jame atrodo tikroviškesnės (HP nuotrauka), tačiau kasdieniam darbui tradicinis „melsvas“ ekrano atspalvis atrodo įprastesnis (kad jis tikrai melsvas, supratau tik palyginęs su „DreamColor“). Žinoma, naujienų skaitymui internete tokį pirkti būtų beprotiškas dalykas. Monitorius JAV kainuoja 3500 dolerių (nors HP svetainėje dabar parduodamas už 2500 dolerių). Lietuvoje jo kaina viršija 8000 litų. Kvapą gniaužia? Profesionalūs, darbui su spalvomis skirti monitoriai dizaino ir animacijos studijoms gali kainuoti ir 15-25 tūkstančius dolerių, tad HP „DreamColor“ šiame kontekste yra stulbinančiai nebrangus. Jei darbui milijonai spalvų yra labai mažai, tai LP2480xz yra bene geriausia, ką šiuo metu gali pasiūlyti rinka.
