Ar gali naujas matematinis modelis numatyti imperijų endšpilį? Peteris Turchinas sako, kad jo darbas rodo, kodėl JAV yra krizė ir kas nutiks vėliau
Iš pažiūros tai atrodo nepaaiškinama. Galingiausios pasaulio valstybės vyriausybė užsidarė ir ir pavojingai arti įsiskolinimo įsipareigojimų nevykdymo. Jos žmonės ir ekonomika jaučia pasekmes ir naujoji pasaulio finansinė krizė ne taip jau toli praeityje. Ir visa tai dėl to, kad vienų Kongreso rūmų mažumos frakcija nepatvirtina biudžeto, nebent būtų suspenduotos jau įsiteisėjusios sveikatos apsaugos priemonės.
Tačiau Peteriui Turchinui, matematinės ekologijos specialistui iš Connecticuto universiteto Storrse, ši patinė situacija nebuvo netikėtumas. Jis yra vienas iš nedidelės grupės žmonių, taikančių sudėtingų sistemų matematiką politiniam nestabilumui. Jie tikėjosi būtent tokių įvykių – ir jie sako, kad neradus kokių nors būdų atsakyti į nerimą keliančius ženklus ir pakeisti kursą, prieš pagerėdami, reikalai pasmerkti smarkiai pablogėti.
Turchinas atrado tai, ką jis mano esant istoriniais ciklais, trunkančiais porą trejetą šimtmečių, kuriems būdingas politinis nestabilumas ir suirutė, paveikusiais šalis ir imperijas nuo Romos iki Rusijos. Baigiamoje rašyti knygoje jis teigia, kad panašūs ciklai akivaizdūs ir JAV istorijoje, ir kad jie vyksta iki šiol. Jis pripažįsta, kad jo teorija, pagrįsta socialinius ir ekonominius duomenis apjungiančio modeliu, dar turi būti patikrinta tikrais įvykiais – bet ne taip, kaip su dauguma kitų istorijos teorijų, tai padaryti galima. Tuo tarpu ji „numato ilgalaikes sąlygas, sukėlusias šį uždarymą“.
Darbininkai arba samdomi darbuotojai sudaro bet kokios visuomenės didžiąją dalį, tuo tarpu darbdaviai sudaro kelis procentus uždirbančiųjų. Matematiškai modeliuodamas istorinius duomenis, Turchinas išsiaiškino, kad populiacijai augant, darbininkų randasi daugiau, nei prieinamų darbų, o tai mažina atlyginimus. Turtingas elitas tada atsiriekia dar didesnį ekonominio pyrago gabalą, ir nelygybė išauga. Tai vyksta, pavyzdžiui, JAV, kur vidutinės algos sustingo aštuntojo dešimtmečio lygyje, nors BVP vis augo.
Šis procesas taip pat kuria naujas galimybes, pavyzdžiui, didesnį aukštojo išsilavinimo lygį, leidžiantį darbininkams prisijungti prie elito, taip gausinant jų gretas. Galiausiai tai sukelia, kaip Turchinas vadina, „elito perprodukciją“ – atsiranda daugiau žmonių elite, nei yra aukštai vertinamų darbų. „Tada konkurencija ima darytis bjauri,“ sako jis.
Turtingiausi toliau turtėja: kaip ir daugelyje sudėtingų gamtos ar visuomenės sistemų, turimas pranašumas leidžia sukurti dar didesnį pranašumą. Likusi elito dalis atkakliai kaunasi, o konkuruojantys patronuojami tinklai kovoja vis nuožmiau. „Visada yra ideologiniai skirtumai, bet elito perprodukcija paaiškina, kodėl konkurencija darosi tokia arši, ir niekas nenori ieškoti kompromisų,“ teigia Turchinas. Tai reiškia, kad peštynės Kongrese iki vyriausybės uždarymo yra socialinių jėgų pasireiškimo simptomas, o ne pirminė problema.
Turchino teorijoje tokią politinę priešpriešą lydi augantis nepasitenkinimas tarp darbininkų, kuriems lieka vis mažiau ir mažiau, bei didėjantis valstybės bankrotas, augant elito kontroliuojamo iždo išlaidoms. Galiausiai situacija pasidaro tokia prasta, kad negali būti palaikoma tvarka ir valstybė suyra. Prasideda naujas ciklas.
Tai gali skambėti mažai tikėtinai. Bet per XX a. daugybė kintamųjų, nuo darbo pasiūlos iki visuomenės sveikatos indeksų, pajamų netolygumo, elito skaičiaus ir elgesio kilo ir leidosi būtent taip, kaip teorija ir numatė. Sulig kiekvienu darbininkų pertekliumi ir nelygybės sustiprėjimu, risdavosi ir politinių neramumų bangos.
Turchinas išsiaiškino, kad paprastas matematinis modelis, apjungiantis ekonominius išteklius, tenkančius vienam žmogui, darbo pasiūlos ir paklausos balansą, ir požiūrio į turto perskirstymą pokyčius – minimalios algos dydis yra vienas tai atspindinčių ženklų – sukuria kreivę, tiksliai atitinkančią tikrosios algos pokyčius nuo 1930-ųjų, taip pat ir sudėtingus kilimus ir leidimusis nuo 1980-ųjų. Toks tikslus modelio ir tikrovės atitikimas yra išskirtinis socialiniuose moksluose, pažymi Turchinas, ir rodo, kad visi trys faktoriai kontroliuoja nelygybės augimą, kaip ir numatyta.
1590-ies JAV politinių neramumų atvejų rinkinys atskleidžia taikius periodus apie 1820 m. ir 1950 m., su augančiu nestabilumu tarp jų. Socialiniai duomenys, atspindintys darbo pasiūlą, nelygybę ir elito perprodukciją sutampa su pagrindiniais svyravimais. Turchinas mano, kad tie pokyčiai paaiškina XIX a. septintajame dešimtmetyje Amerikoje vykusį pilietinį karą. Statistika taip pat rodo, kad esame kitoje augančio nestabilumo, prasidėjusio aštuntajame XX a. dešimtmetyje, fazėje, būtent tada, kai, kaip jo teorija ir numato, darbo pasiūla ėmė lenkti paklausą.
Turchino teorijoje ši ciklo fazė taip pat turėtų būti pažymėta politine poliarizacija ir augančia vyriausybės skola – abi krizės vyksta Vašingtone. Realios algos, minimali alga, profesinių sąjungų priespauda, vieno procento turtingiausių valdomo turto dalis, netgi teisinės kovos ir vilkinimas – visa pasikeitė tuo pat metu ir tokiu būdu, kad atspindi mažėjantį visuomenės konsensusą. Tuo tarpu elito klasė ryžtingai augo. Tarp 1970 m. ir 2010 m. koledžų mokesčiai augo, tačiau daktarų ir teisininkų, tenkančių vienam žmogui, skaičius beveik patrigubėjo. Darbininkai nuolat prarasdavo. „Tikras netikėtumas“, anot Turchino, yra tai, kad vidutinis amerikiečio ūgis buvo didžiausias 1975 m. Nuo tada juodaodžių moterų ūgis sumažėjo – faktas, kurį galima paaiškinti žemėjančiais maitinimosi standartais, susijusiais su mažėjančiomis pajamomis. Nė viena iš šių tendencijų nerodo jokių keitimosi ženklų.
Yaneeris Bar-Yamas iš Naujosios Anglijos Sudėtingų sistemų instituto Kembridže, Massachusettse, sutinka su Turchino pasikartojančių istorijos ciklų teorija. Tačiau jis mano, kad dabartinė mūsų patirtis atspindi ir kai ką naujo: technologijos pagimdė sudėtingą, susijusią visuomenę, kurios egzistuojančios demokratinės institucijosvaldyti negali, nes yra pernelyg paprastos.
„Sovietų sąjungos žlugimas nebuvo istorijos pabaiga,“ sako Bar-Yamas. Jis priduria, kad JAV valdžia taip pat gali suirti, nebent jos piliečiai nuspręstų prisitaikyti, vystydami decentralizuotas, tinklines institucijas, tinkamesnes sudėtingų problemų sprendimui.
Dirkas Helbingas iš Šveicarijos federalinio technologijų instituto Ciuriche sutinka. Ji sako, kad reikia plastiškų institucijų, leidžiančių piliečiams bendradarbiauti ir spręsti problemas tiesiogine demokratija, naudojant kitos karto socialines medijas. Tai veikia mažoje šalyje, tokioje, kaip Šveicarija, ir pribrendo laikas eksportuoti šią praktiką į didesnes šalis. „Tai atlikti leidžianti technologija jau auga,“ sako jis. Užsidarymas choleros metus
Ką bendro turi choleros protrūkis Meksikoje su JAV vyriausybės užsidarymu? Daug ką. Ligų kontrolės ir prevencijos centrai (The Centers for Disease Control and Prevention – CDC) Atlantoje, Džordžijoje, paprastai stebėtų situaciją, siekdami užkirsti kelią ligos sklidimui per sieną. Bet dėl vyriausybės užsidarymo agentūros neveikia.
Protrūkis kilo į šiaurę nuo Meksiko miesto rugpjūtį ir padėtis pablogėjo dėl potvynio, kilusio po praėjusį mėnesį siautėjusio uragano Ingrid. Kol kas buvo pranešta apie 75 ligos atvejus Hidalgo valstijoje iš kurių vienas baigėsi mirtimi, ir du atvejus Meksike.
Choleros užkratą gali skleisti ir iš pažiūros sveiki žmonės. Meksikos protrūkis yra giminingas užkratui, kurį į 2010 metais į Haitį pernešė iš pažiūros sveiki keliautojai, ir kuris vėliau pasklido į Kubą ir Dominikos Respubliką.
Taip cholera gali kurį laiką nepastebėta plisti JAV, įspėja Jamesas Wilsonas, vadovaujantis Ascel Bio, epidemiologinės konsultacijos firmai Delta'oje, Kolorade, sekančiai Meksikos protrūkį.
Be CDC stebėsenos, valstijos visuomenės sveikatos agentūros stengsis kaip galėdamos pastebėti neįprastus proveržius. Bet jiems reikia federalinio vadovavimo, sako Wilsonas. „CDC praktiškai nestebint situacijos, mūsų šaliai trūksta išankstinio perspėjimo.“
Debora MacKenzie New Scientist, № 2938
