Pasirodo, kosmoso vakuumas kulkos paleidimo procesams nebūtų kliūtis. Juk kad iššautų šaunamasis ginklas, aplinkoje deguonis nėra būtinas. Parakas (ar kita šovinio gilzėje esanti sprogstamoji medžiaga) turi visa, ko reikia šūviui, tad jį supančios atmosferos malonių jam nereikia. Parako sudėtyje yra oksidatoriaus, tad sprogstamasis užtaisas puikiai suveiks ir vakuume.
Beje, kosmose šaunamojo ginklo šūvis įvyktų netgi šiek tiek sklandžiau nei atmosferoje – juk paleistai kulkai nereiktų slėgti ir skrosti šautuvo vamzdyje esančio oro – jo ten juk nebūtų. Jei vamzdyje nėra oro, vadinasi, kulka nepatiria oro pasipriešinimo ir skrieja greičiau.
O šūvio nuotolis kosmose – dėmesio! – begalinis!!! Vakuume paleista kulka taip ir skristų, ko gero, iki visatos pabaigos, jei jos kelyje niekas nepasitaikytų.
Tiesa, šūvio trajektorija išsikreiptų – jei šūvis būtų paleistas orbitoje aplink Žemę, kulka ir skrietų aplink Žemę. Bet kulka skrietų visai kitokia trajektorija nei ginklas ar asmuo, kuris ją iššovė.
Štai Tarptautinė kosminė stotis (TKS) orbitoje aplink Žemę skrieja maždaug 27 tūkst. km/val. greičiu. Ir per sekundę (!) nuskrieja 7 600 metrų, t. y., 7,6 km. Priklausomai nuo ginklo tipo, kulkos žiotinis greitis (kulkos greitis išlėkimo iš vamzdžio metu) įvairuoja nuo 120 m/s iki 1 200 m/s. Kaip tik todėl kulkos orbita smarkiai skirtųsi nuo jį iššovusio astronauto orbitos. Jei šūvis būtų paleistas bet kur orbitos skriejimo kryptimi, kulka skrietų šiek tiek labiau neįprasta trajektorija, kuri vis dėlto liktų TKS orbitos ribose arba šiek tiek ją viršytų. Jei būtų šaunama prieš orbitos kryptį, kulka kada nors pradėtų leistis žemyn ir kada nors išskrietų iš pirminės orbitos.
Toliau. Kad ginklas iššautų, nereikia jokio „postūmio“. Kulkos ir ginklo bei jį laikančio šaulio masės skirtumas užtikrins, kad kulka gautų beveik visą kinetinę sprogmens energiją. Vis dėlto, turint omenyje, kad astronautas kosmose sklando laisvai, jei vamzdžio išilginė linija nėra nukreipta į ginklo/šaulio masės centrą, prasidės įdomūs dalykai.
Ne, astronautas nenuskries atbulas tiesutėliai, lyg šilumvežis ant bėgių atbuline pavara. Šaulys po šūvio įgys šiokį tokį kampinio sukimosi pagreitį ir galbūt pradės suktis kūlvirsčia. Ar pradės?
Paskaičiuokim. Automatinio karabino M4 (žr. šiek tiek aukščiau šio sakinio) paleista kulka skries 910 m/s greičiu. Ginklas sveria 3,4 kg, šovinys – 0,004 kg. TKS astronauto skafandro masė – apie 124 kg. Tarkim, jame esantis astronautas sveria 70 kg. Išeitų, kad bendra astronauto/skafandro/ginklo sistemos masė yra apie 197 kg. Turint omenyje minėtą 910 m/s žiotinį greitį, kulka įgys 3,6 Ns (0,004 kg · 910 m/s) inerciją. Tokia inercija astronauto/skafandro/ginklo sistemai suteiktų 18 mm/s greitį (0,004 kg · 910 m/s /197 kg). Taigi, astronautas po šūvio nenulėks kaip nuo grandinės nutrūkęs – atatranka jam suteiks labai menką greitį. Kinetinė kulkos energija bus 1656 J (0,004 kg · (910 m/s)²/2), o astronauto/skafandro/ginklo kinetinė energija sieks tik 0,02 J (122 kg · (0,0018 mm/s)²/2). Taigi, kaip ir buvo žadėta, beveik visa kinetinė energija atiteks kulkai.
Blogiausiu atveju, jei ginklas šūvio metu buvo arti astronauto galvos, astronautas gali pradėti suktis aplink savo ašį po 1 kartą per 3 minutes. Tokį kūlverstuko efektą nesunku eliminuoti mini raketiniais varikliais, kuriais manipuliuodamas astronautas juda beore erdve.
Jeigu trumpai – taip, iššauti kosmose įmanoma. Bet dėl Dievo meilės, tikėkimės, kad to niekad neprireiks.
