XX a. pradžioje britų karo lakūnų virš Sinajaus dykumos pastebėtų keistų linijų paslaptį pavyko įminti Izraelio mokslininkams.
Praėjusio amžiaus pradžioje D. Britanijos karo lakūnai, skraidę virš Sinajaus dykumos, dabartinių Izraelio, Egipto ir Jordanijos teritorijų, atkreipė dėmesį į keistas žemės paviršiuje matomas aitvarų pavidalo formos linijas. Šios linijos buvo suformuotos iš vienas ant kito sukrautų akmenų, praneša „Discovery News“. Šios neaukštos akmeninės sienelės tęsdavosi kelias dešimtis, o kai kuriais atvejais, pavyzdžiui, Jordanijoje – net 64 kilometrus. Dykumoje pažymėtos akmeninės linijos ilgainiui siaurėdavo, kol visai priartėdavo viena prie kitos, palikdamos tik apvalios formos aikšteles.
Rodyklėmis pažymėtos kaimenių įvedimo į akmeninius aptvarus vietos. Ben Guriono universiteto nuotr.
Pasak mokslininkų, panašių darinių žemės paviršiuje aptinkama visuose žemynuose, tik kartais vietoj akmenų buvo naudojami kitos medžiagos, pavyzdžiui, medžių rąstai.
Izraelio mokslininkai, ištyrę 16 tokių darinių, esančių rytinėje Sinajaus dykumos dalyje, priėjo išvadą, kad tai buvo savotiški spąstai laukiniams gyvūnams medžioti. Jie buvo naudojami maždaug prieš 2300 – 2400 metų.
Šio tyrimo rezultatai bus paskelbti žurnalo „Journal of Arid Environments“ liepos mėnesio numeryje.
Haifos ir Ben Guriono universitetų mokslininkai teigia nustatę, kad daugelį kilometrų besidriekiančios neaukštos riedulių krūvelės Sinajaus dykumoje senovėje čia gyvenusių žmonių buvo naudojamos kaip antilopių, gazelių, laukinių asilų ir kitų migruojančių gyvūnų medžioklės įrankis.
Naudodami tokius riboženklius, senovės medžiotojai imdavo ginti migruojančias gyvūnų kaimenes linijų siaurėjimo kryptimi. Nors gazelės ar antilopės būtų lengvai peršokusios neaukštas akmenines užtvaras, jos paklusdavo instinktui ir lėkdavo pirmyn, nebandydamos išsiveržti iš simbolinio užtvaro. Tolumoje siaurėjančių linijų gale jos matydavo properšą – laisvą vietą, pro kurią buvo galima ištrūkti į plačią lygumą. Tačiau tai buvo tik spąstai: pasinaudoję reljefo ypatumais, senovės medžiotojai žemesnėse vietose įrengdavo apskritimo formos aikšteles, taip pat sukrautas iš akmenų. Varovų genamos antilopės iš pradžių jų nematydavo, o kai pagaliau išvysdavo, aptvaro sienelės būdavo labai priartėjusios, ir joms, stumiamoms likusios kaimenės, belikdavo bėgti pirmyn, į aikšteles, kur jų laukdavo medžiotojai.
„Tyrimas atskleidė, kad tokių aptvarų konstrukcija yra gerokai sudėtingesnė, nei buvo manoma anksčiau, naudojimas – įvairesnis, be to, paaiškėjo, kad senovėje gyvenę žmonės kur kas geriau išmanė gyvūnų etologiją – elgesio ypatumus – nei buvo galima įsivaizduoti“, - sakė Ben Guriono universiteto mokslininkas Uzi Avneris.
Jo teigimu, tyrėjai dabar neabejoja, kad šie užtvarai buvo naudojami tik medžioklei ir niekam kitam.
Izraelio specialistai pabrėžia, kad tas pats metodas laukiniams gyvūnams į reikiamą vietą nukreipti naudojamas ir dabartiniuose draustiniuose, tik vietoj akmeninių sienelių naudojami ant žemės patiesti vamzdžiai.
Tirtų akmeninių linijų vietos.
Iki XX amžiaus Sinajaus dykumoje ir kituose Artimųjų Rytų regionuose, kuriuose yra iš paukščio skrydžio matomos aitvarų formos akmeninės linijos, driekėsi kelių rūšių gazelių, antilopių, kalnų ožių, laukinių asilų, oriksų bei kitų laukinių gyvūnų migracijos keliai.
Vienų iš daugelio dykumos spąstų diagrama.
Tačiau, įminus akmeninių linijų dykumoje paslaptį, tuoj pat iškilo nauja: mokslininkams dabar teks išsiaiškinti, kodėl tokie medžioklės įrankiai buvo naudojami palyginti trumpai. Nustatyta, kad jie buvo apleisti iki Bronzos amžiaus vidurio – pasak specialistų, tai galėjo atsitikti dėl galimo klimato pasikeitimo ar atsiradusių naujo prasimaitinimo galimybių.
