Remiantis kosmologijos principas, Visata yra homogeninė ir izotropinė (beveik tokia pati bet kurioje vietoje ir bet kuriuo laiku).
Tačiau kas, jei šis principas yra neteisingas ir mes gyvename ypatingoje Visatos dalyje, kurios tankis daug mažesnis nei likusios Visatos?
Pasirodo, tokiu atveju greitėjančiam Visatos plėtimuisi paaiškinti nebereikia pasitelkti paslaptingos tamsiosios energijos, kuri sudaro net 73 proc. Visatos masės – energijos.
Tiesa, tokia kosminė tuštuma turėtų būti maždaug tokio dydžio, kaip visa stebimoji Visata, o mes dar turėtume būti pačiame jos centre. Straipsnį, kuriame pateikiamos tokios idėjos, neseniai paskelbė Oksfordo universiteto (Didžioji Britanija) mokslininkas Timothy Cliftonas su kolegomis.
Tamsiosios energijos sąvoka buvo įvesta tik prieš dešimt metų, norint paaiškinti pastebėtą labai tolimų 1a tipo supernovų ryškio kitimą priklausomai nuo atstumo. Šio tipo supernovos astronomams yra savotiški Visatos švyturiai, visuomet spinduliuojantys tą patį energijos kiekį.
Praėjusio šimtmečio pabaigoje paskelbtoje supernovų stebėjimų apžvalgoje paaiškėjo, kad tolimos supernovos yra kiek blankesnės nei buvo laukta. Remiantis Koperniko principu, tai turėjo reikšti, kad Visata ne tik plečiasi, bet yra kažkokia nežinoma jėga, kuri spartina plėtimąsi. Ši paslaptinga jėga ir buvo pavadinta tamsiąja energija, kuri tolygiai užpildo visą Visatą, tačiau niekaip nesąveikoja su kitomis energijos rūšimis, išskyrus gravitaciją.
T. Cliftono ir jo kolegų teigimu, jei tarsime, kad mūsų Visatos dalis yra milžiniška kosminė tuštuma, o mes esame pačiame jos centre, tai supernovų stebėjimus galima paaiškinti šviesos sklidimu skirtingoje erdvės – laiko geometrijoje, nenaudojant jokios tamsiosios energijos.
Jei taip būtų iš tikrųjų, iš esmės tai reikštų tikrą šiuolaikinės kosmologijos revoliuciją. Tiesa, labai neaišku, kaip Visatoje galėtų susidaryti tokio dydžio tuštumos, nepaaiškinami ir kiti apie Visatos homogeniškumą liudijantys stebėjimų duomenys (pavyzdžiui, reliktinis spinduliavimas), tačiau straipsnis įdomus tuo, kad autoriai leidžia sau abejoti net ir pagrindiniais dabartinės teorijos principais.
