Mokslininkai nustatė, kodėl žmonės taip nesaikingai vartoja druską, nors ir žino, kad ji yra kenksminga. Pasirodo, druska – priklausomybę sukeliantis natūralus antidepresantas.
Pasak mokslininkų, stiprų valgomosios druskos poreikį gali paaiškinti jos savybė pagerinti nuotaiką. Ajovos universitete (JAV) atlikti psichologų tyrimai patvirtino, kad druskos atsisakymas žmonėms gali sukelti į depresiją panašias būsenas, skelbia „Sciencedaily.com“. Šių tyrimų rezultatai padeda suprasti, kodėl mes taip noriai sūdome virtus kiaušinius ar kitus „beskonius“ maisto produktus.
Ajovos universiteto mokslininkų grupė, vadovaujama profesoriaus Alano Kimo Johnsono, nustatė, kad tais atvejais, kai laboratorinių žiurkių ėdale būdavo nepakankamai natrio chlorido (valgomosios druskos), jos imdavo vengti kai kurių paprastai patinkančių veiksmų, pavyzdžiui, gerti cukraus tirpalą ar spaudyti kartelę, stimuliuojančią malonius pojūčius jų smegenyse.
„Tai, kas žiurkėms paprastai teikdavo džiaugsmą, susidūrus su druskos deficitu ir jos sukelta priklausomybe prapuldavo, o tai verčia mus manyti, kad druskos trūkumas gali sukelti vieną svarbiausių su depresija siejamų simptomų“, - teigė profesorius A. Johnsonas.
Mokslininkas pabrėžė, kad jų atlikto tyrimo išvadose druskos deficitas nesiejamas su klinikine depresija, nes šiai ligai diagnozuoti būtini keli simptomai, tačiau, pasak jo, tai, kad tiriamiesiems gyvūnams nebeteikdavo džiaugsmo paprastai malonūs užsiėmimai, yra vienas svarbiausių psichologinės depresijos požymių. Be to, prielaida, kad druska yra natūrali nuotaiką kelianti medžiaga, gali paaiškinti, kodėl mes esame taip į ją įjunkę, nors ir žinome, kad druskos perteklius gali sukelti didelį kraujospūdį, širdies ligas bei kitus sveikatos sutrikimus.
Ankstesni tyrimai atskleidė, kad vidutiniškai vienas žmogus per dieną suvartoja apie 10 gramų valgomosios druskos. Tai pasaulinis vidurkis. Jis gerokai didesnis, nei JAV Maisto ir vaistų administracijos rekomenduojama kasdieninė 4 gramų druskos norma. Tačiau realus žmogaus organizmo poreikis valgomajai druskai, pasak mokslininkų, gali būti dar mažesnis – pasak jų, jis turėtų siekti apie 2 gramus per dieną.
Mūsų dienomis didelis druskos kiekis yra daugumoje maisto produktų, pradedant šaldytais pusgaminiais, baigiant makaronais, tačiau druskos vartojimas (o kartu ir kaina) itin padidėjo maždaug prieš 2000 metų iki Kristaus, kai buvo pastebėta, kad ji apsaugo maistą nuo gedimo. Romėnų kariams atlyginimas buvo mokamas druska, angliškas žodis „salary“ (alga) kilęs iš lotyniško „sal“, reiškiančio druską. Net ir pirmosios mechaninio šaldymo sistemos, atsiradusios XIX amžiuje, nesumažino druskos vartojimo, pastebi „Sciencedaily.com“. Žmonėms patiko druskos skonis, jie prie jo priprato, be to, druska tapo labai pigi. Mokslininkų teigimu šiandien apie 77 proc. mūsų suvartojamos druskos gauname iš maisto pusfabrikačių ir greitojo maisto produktų.
„Daugumai biologinių sistemų reikia natrio, kad galėtų normaliai funkcionuoti, tačiau mūsų inkstai, kaip ir kitų rūšių atstovų, kurie neturėjo tiesioginės prieigos prie druskos, evoliucijos eigoje įprato apsieiti su labai mažu jos kiekiu“, - teigia profesorius A. Johnsonas.
Jo teigimu šiandien mokslininkai gauna vis daugiau įrodymų, kad druska yra beveik tokią pat priklausomybę kaip narkotikai sukelianti medžiaga.
Vienas iš priklausomybę apibūdinančių požymių – konkrečios medžiagos vartojimas žinant, kad ji yra žalinga. Daugeliui žmonių gydytojai liepa sumažinti druskos vartojimą, tačiau šie negali jai atsispirti, nes yra įpratę prie jos skonio ir mano, kad nesūdytas maistas yra per prėskas.
Kitas svarbus priklausomybės aspektas – stipriai išaugęs poreikis druskai nutraukus jos vartojimą. Ajovos universitete atliktų bandymų su laboratorinėmis žiurkėmis metu paaiškėjo, kad gyvūnų smegenų aktyvumo pokyčiai jiems susidūrus su narkotinių medžiagų ir druskos deficitu buvo labai panašūs.
