Turbūt ne vieną Lietuvos pilietį nustebino viešosios informacijos kanalais kovo pradžioje pasiekusi žinia, kad Žemdirbystės instituto Vėžaičių filialo bandymų laukuose Klaipėdos krašte netrukus sudygs genetiškai modifikuoti rapsai, nes Lietuvos Aplinkos ir Sveikatos apsaugos ministerijos jau davusios ar žadančios duoti sutikimą Vokietijos bendrovei “BASF Plant Science GmbH”, sumaniusiai šį eksperimentą vykdyti Lietuvoje.
„O kodėl gi ne Vokietijoje?“ - labai natūraliai sureagavo “Ryto garsų” klausytojai. – „Bene Vokietijos piliečiai bus labiau apsišvietę ir nelinkę taip lengvabūdiškai eksperimentuoti su savo gamta?“
Šis klausimas ir paskatino patyrinėti, koks yra Vokietijos piliečių bei valdžios institucijų požiūris į genetiškai manipuliuotus organizmus (GMO) bei jų auginimą moksliniais ar komerciniais tikslais. Pasirodo, vokiečiai šiuo klausimu ne tik kur kas geriau apsišvietę, bet ir nepalyginamai labiau organizuoti nei lietuviai. Agrarinės genų technologijos klausimais daug rašo Vokietijos spauda, kalbama bei diskutuojama per radiją ir televiziją, o interneto ekologiniai puslapiai tiesiog užversti informacija apie žinomus ir galimus agrarinės genų technologijos pavojus, apie tai, kas ir kokių interesų vedami leidžiasi į tokį pavojingą žaidimą su mūsų ekosistema ir žmonių sveikata, apie savanaudiškus agrokoncernų tikslus, dangstomus skambiais mokslo pažangos šūkiais.
Nuo 2004 m. Vokietijos valdžia turi gerą įstatymą, teisiškai griežtai reguliuojantį įvairius su GMO susijusius aspektus. Vargu, ar tuos įstatymo rėmus būtų pavykę taip atsakingai sukalti, jei tuomet valdžios su SPD nebūtų dalijusis Žaliųjų partija. Ši partija, stiprias tradicijas turintys Vokietijos gamtosaugininkai ir ekologiškai angažuoti žurnalistai pasirūpina visuomenę apšviesti aktualiais genetinių technologijų klausimais. Ir daro tai jau ne pirmus metus. Štai vienas iš šios rūšies informacinių centrų Vokietijoje – “Genetinės informacijos tarnyba” – šįmet švenčia savo dvidešimtmetį.
Ekologiškai sąmoningos bendruomenės telkimosi procesas vyksta dviem kryptimis: iš viršaus ir iš apačios. Judėjimas “iš apačios” kyla iš vietinių pasipriešinimo akcijų, kai kovai su gręsiančia genotechnine invazija susiburia kaimo bendruomenės ar ūkininkų bendrijos nariai. Net ir pavykusios protesto akcijos atveju jie nebeišsiskirsto, o toliau gyvuoja, ragina prie jų prisijungti kaimynines bendruomenes ir tuo būdu sukurti “zonas be genetinės technologijos” – taip čia vadinami regionai, į kuriuos neįsileidžiami jokie genetiškai pakeisti augalai. Šį judėjimą aktyviai remia ir abi svarbiausios Vokietijos bažnyčios: protestantų bei katalikų.
Prieš genetiškai manipuliuotų organizmų įteisinimą, auginimą bei vartojimą pasisako maždaug 70-80 procentų Vokietijos gyventojų. Pagrindinis argumentas – nepakankamai ištirtos GMO rizikos. Dalis jų dar išvis netyrinėtos (kuris iš “pažangomanų” ekperimentatorių galėtų dabar atsakingai pasakyti, koks bus ilgalaikis genetiškai manipuliuotų organizmų poveikis gamtai, žmogui ir visai kompleksiškai, žmogaus reguliavimui nepasiduodančiai ekosistemai?). Dalį jau dabar akivaizdžių rizikų genetinės technologijos propaguotojai sąmoningai nutyli.
Viena iš nenuginčijamų agrarinės genų technologijos problemų – augalų kryžminimasis. Natūraliomis lauko sąlygomis kontaminacijos (augalų susilietimo) praktiškai neįmanoma išvengti. Dėl to kraštuose, kur GMO masiškai auginami komerciniais tikslais, sparčiai nyksta augalų rūšys. Informacinės tarnybos “Gentechnik” duomenimis, augalų rūšinė įvairovė ten sumažėjusi iki 80 procentų. O štai dalyje Kanados regionų dėl besiplečiančio genotechninio užkrato genetiškai nemanipuliuotų augalų auginimas tapęs išvis neįmanomas, jau nekalbant apie ekologinę žemdirbystę.
Lietuvos skaitytojui ypač įdomi galėtų pasirodyti viena visiškai nesena istorija iš genetiškai manipuliuoto rapso “karjeros” Brandenburgo žemėje (Vokietija). Bandomuosiuose sklypuose auginti rapsai, kryžmindamiesi su tradiciniais rapsais ir giminiškomis laukinėmis rūšimis, taip išplito apylinkėse – dirvonuojančiuose laukuose, palei geležinkelio bėgius, kelkraščiuose – kad, kaip rodo modeliniai apskaičiavimai, prireiks gal dešimties metų atkaklios kovos, kol pavyks jų atsikratyti (jei išvis pavyks). Tyrimų rezultatai rodo, kad rapso, turinčio daug laukinių giminaičių, plitimas nei apribojamas, nei reguliuojamas, jį mėgsta bitutės, dėl to Vokietijos Žaliųjų atstovas Europos parlamente, ilgametis Žemdirbystės komisijos pirmininkas dr. F. W. Graefe zu Baringdorfas pataria apskritai atsisakyti genetinių ekperimentų su rapsu.
Kadangi gamtoje vyksta nevaldoma apytaka, visos kalbos apie genetiškai manipuliuotų ir nemanipuliuotų augalų “taikų sambūvį”, pasak F. W. Graefe zu Baringdorfo, yra beprasmiškos ir klaidinančios. Koegzistenciją, apie kurią kalba ES funkcionieriai, jis vadina Trojos arkliu ir perspėja, kad gali taip nutikti, jog po penkerių ar dešimties metų GMO jau bus pasklidę visur. Net ir didžiausi atstumai tarp genetiškai manipuliuotų ir tradicinių augalų laukų dar negarantuoja, kad bus išvengta kontaminacijos. “Geriausia būtų, kad GMO liktų anapus Atlanto,” – taip ES komisijai pasakė viena mokslininkė, paklausta, koks turėtų būti saugus atstumas tarp GMO ir tradicinių augalų. Deja, 2004 m. gegužės mėnesį, neatlaikiusi JAV spaudimo, Europos Sąjunga nutraukė moratoriumą transgenetiniams augalams ir jų produktams. F. W. Graefe zu Baringdorfo teigimu, jis per visą savo politinės veiklos dvidešimtį nėra patyręs kito tokio aršaus mokslo bei industrijos lobistų spaudimo. Nėra ko stebėtis, – juk JAV agrokoncernus parėmė pats prezidentas Georgo W. Busho, siekį įveikti Europos Sąjungos moratoriumą GMO įtraukęs į savo strateginių prioritetų sąrašą.
Ar tai tik sutapimas, kad kaip tik tuo metu Europos Sąjunga buvo pasipildžiusi 10 naujų narių, o eilėje į ES jau laukė Rumunija ir Bulgarija? Agrokoncernams taip vėrėsi nauja rinka ir palankios sąlygos naujiems eksperimentams, juoba kad naujųjų ES narių gyventojams agrarinės genotechnologijos problematika, kaip spėta, dar tebebuvo terra incognita, tad ir jais manipuliuoti, o su jų vyriausybėmis susitarti būsią lengviau. Europos mokslinės institucijos bei agrokompanijos, genetinių technologijų srityje suskatusios lenktyniauti su JAV koncernais, netruko nukreipti savo žvilgsnius į ES naujokes. “Genetiškai modifikuota sėkla dygsta Europos Rytuose” – sunerimusi skelbė ekologinė Vokietijos spauda, pabrėždama genetinius eksperimentus užsakančių agrokoncernų savanaudiškus siekius ir apgailestaudama dėl “naujokių” naivumo. Išties, reikia būti vaikiškai naiviems, kad nesuprastume, jog ne rūpestis Lietuvos mokslo pažanga ar jos žmonių sveikata atvedė BASF kompaniją iš Vokietijos į Vėžaičių bandomuosius laukus, o palankesnės sąlygos nevaržomai eksperimentuoti. Ir aišku, kam šiame sandėryje teks “šaknelės”, o kam “viršūnėlės”. Svarbiausias kompanijos tikslas – iki 2010 metų augalų biotechnologijos srityje tapti pirmaujančia firma pasaulyje, taigi, turėti kuo daugiau licenzijų genetiškai manipuliuotiems augalams, o iš to pasidaryti gražaus pelno. Laikas būtų susivokti, kad tokios kompanijos veikia besivadovaudamos šūkiu “rizika jums – pelnas mums”, kad, siekdamos savo tikslų, imasi informacijos nutylėjimo ar net dezinformacijos taktikos.
Nustebino lengvabūdiškumas, su kuriuo Lietuvos Sveikatos ministerijos atstovai davė sutikimą eksperimentui. Vokietijos gydytojų organizacijos kaip tik aktyviai remia priešinimąsi agrarinėms genotechnologijoms, nes jau esama pakankamai mokslinių tyrimų, įrodančių GMO sukeliamas iš anksto nenumatytas mutacijas organizmuose bei kitus nepageidaujamus šalutinius efektus, tarkime, alergines reakcijas. Štai vien per 1999 metus Anglijoje perpus padaugėjo sojai alergiškų žmonių, ir šį faktą mokslininkai sieja su genetiškai manipuliuotais proteinais sojoje. Ar neprisiauginsime su genetiškai manipuliuotais rapsais ne tik antioksidantų, bet ir naujų alergenų? Juk Lietuvos dirvos išaugina pakankamai antioksidantų, ir tikrų, o ne sintetinių ar manipuliuotų, – tik imk ir valgyk, ir be jokios alergijos rizikos.
Lengva ranka Lietuvos valdininkų duotas sutikimas sukėlė dalies visuomenės įtarimą, kad ministerijų ir Žemdirbystės instituto atstovus bus suviliojusi finansinė nauda, kurios jie galį iš šio projekto ir iš vokiečių firmos tikėtis. Žvelgiant ne taip įtariai, galima būtų surasti ir tauresnių valdininkų elgesio motyvų, – tarkime, siekį matyti savo kraštą moderniųjų technologijų avangarde. Tačiau bent jau dabar, kai vis akivaizdesni darosi katastrofiški žmogaus veiklos padariniai mūsų planetai, būtų pats laikas išsivaduoti iš beatodairiškos pažangomanijos ir kritiškai pasverti kiekvieną naują mėginimą “patobulinti” gamtą. Avangardą dabar sudaro ne eksperimentuojantys pažangos labui, o klausiantys, ar tokia rizikinga pažanga mums išvis reikalinga, ne industrijos magnatų interesams tarnaujantys technokratai, o žmonės, kuriems rūpėjo ir rūpi nebeklibinti ir taip jau išbalansuotos mūsų planetos ekosistemos. Vienas iš jų – Greifsvaldo universiteto profesorius, Geobotanikos ir ekologijos instituto vadovas Michaelis Succowas, už nuopelnus gamtosaugai 1997 m. apdovanotas alternatyvia Nobelio premija, Vokietijos piliečių akcijos “Gendreck weg!” (Šalin genetinį šlamštą!”) dalyvis. Vertėtų į jo žodžius įsiklausyti ir mūsų valdininkams bei mokslininkams: “Pasauliui šiandien labiau nei kada nors anksčiau reikia sveikų dirvų ir sveikų augalų. Bet to nebus įmanoma pasiekti be aplinką tausojančio ūkininkavimo. (...) “Stebuklingu ginklu” genetine inžinerija mes tik dar labiau, iki kraštutinumo, užaštriname ekologines ir socialines mūsų laikų problemas, taip pakenkdami gamtai ir žmogui.”
Vokietijos įstatyminiai rėmai riboja ir kontroliuoja agrarinės genų inžinerijos specialistų ir agrokoncernų veiklą, gerai apsišvietę ir organizuoti piliečiai visomis įmanomomis priemonėmis gina savo laukus nuo jų eksperimentų. Šveicarija nusprendė išvis neįsileisti GMO, Austrijoje iš 9 regionų 6 – be GMO. Vengrija jau treti metai nepasiduoda Briuselio spaudimui įsileisti genetines technologijas ir laimi. Jų pavyzdžiu turėtų pasekti ir Lietuva. Neįsileiskime Trojos arklio! O į raminančius balsus, kad, esą, tai tik mažytis eksperimentinis plotelis, ko čia tokį vėją kelti, ko čia aliarmuoti, galima būtų atsakyti vokiečių ūkininkų mėgstama patarle: “Tik duok mažąjį pirštelį, neapsižiūrėsi, ir visą ranką pagriebs.”
