Būdą patikrinti, ar mes gyvename realiame pasaulyje, ar esame tik tolimų mūsų palikuonių sukurtos virtualios erdvės gyventojai, pasiūlė trys fizikai iš JAV ir Didžiosios Britanijos. Savo darbo rezultatus jie pristatė portale arXiv.org, kuris publikuoja nerecenzuotus mokslinius darbus ir ir būsimų straipsnių, kurie vėliau pasirodo recenzuojamuose žurnaluose, juodraščius, praneša Gazeta.ru, remdamasi publikacijomis minėtame portale. Kadangi čia savo straipsnius gali paskelbti bet kas, dalis straipsnių portale gali būti visiškas niekalas, tačiau digumos publikacijų autoriai – juos pasirašantys rimti autoriai, o jų iškeltos idėjos vėliau gyvai aptarinėjamos. Rimti mokslo žurnalai dažniausiai savo straipsnius pirmiausia parodo ekspertams, tačiau jie gali būti iš anksto nuteikti priešiškai, todėl arXiv yra būdas, net jeigu jis nelabai patikimas, prasimušti pro šią sieną ir visam pasauliui pareikšti apie atradimą.
Keista, kaip dažnai pastaruoju metu mokslininkai susidomi idėjomis, atėjusiomis iš mokslinės fantastikos. Tai ir daugybės paralelinių visatų egzistavimo idėja, moksliniuose žurnaluose aptarinėjama nuo 6-ojo XX amžiaus dešimtmečio, ir tarsi iš brolių Strugackių romano „Milijardas metų iki pasaulio pabaigos“ pasiskolinta idėja apie tai, jog Visata iš ateities stebi, kad žmogus nepadarytų ko nors, kas nepriimtina pačiai ateities visatai.
Idėja išpopuliarėjo tuo metu, kai prasidėjo problemos, susijusios su Didžiuoju hadronų kolaideriu, kurios kildavo taip, tarsi jas kas nors specialiai sumanęs. Danas Holgeras Nilsenas, vienas iš šios idėjos autorių, yra pareiškęs, kad tai „normalus fizikinis modelis, kuris neprieštarauja niekam, ką mes žinome apie pasaulį“, ir kad jis pats nieko negirdėjo apie brolių Strugackių kūrinį. Pagal šį modelį, Higso bozoną galima aptikti, tačiau gamta tokios galimybės nesuteiks. Tiesa, Higso bozonas jau lyg ir atrastas, bet tai esąs gražus modelis, kuris nepaisant savo „normalumo“, neveikia.
Apie žmonių virtualią kilmę kalbama seniai. Pradėjo dar Platonas, o XX amžiuje šią idėją nusičiupo fantastai. 2003 metais apie ją prabilo ir mokslininkai. Tada Oksfordo filosofas Nickas Bostromas paskelbė straipsnį, kuriame pareiškė, kad žmonijos šansai pasiekti tokį technlogijų lygį, kurį jis pavadino „viršžmogiškuoju“, artimi nuliui, bet jeigu vis dėlto toks lygis būtų pasiektas, mes beveik garantuotai esame savo tolimos ateities palikuonių „kompiuterinis simuliatorius“. Vienas iš šio straipsnio teiginių taip ir skambėjo: „mes gyvename kompiuterinėje simuliacijoje“.
Vašingtono universiteto fizikos profesorius Martinas Savage kartu su dviem savo aspirantais nusprendė rasti būdą patikrinti šią hipotezę. Jie rėmėsi elementariųjų dalelių kompiuterinio modeliavimo metodais, kai kompiuteris apdoroja keturių matmenų (trys erdvės ir vienas laiko) tinklelį. Tačiau mokslininkai išsiaiškino, kad šiuo metu galima aprašyti tik labai nedidelę mūsų pasaulio dalelę – ne daugiau kaip vieną šimtąją trilijoninės vieno metro dalies arba vos daugiau negu atomo branduolys.
Besivystančios technologijos gali ją padidinti daug kartų, ir tolimoje ateityje (jeigu žmonija vis dar egzistuos) galima bus sukurti kompiuterinį Visatos modelį. Tokio modelio buvimą, tvirtina mokslininkai, galima aptikti kosmose. Menisotos valstijos universiteto fizikos profesorius Jimas Kakalios, komentuodamas šiuos darbus pareiškė, kad būsimieji eksperimentai nieko neįrodys. Jo teigimu, jeigu visatoje ir bus aptiktas „neizotropų parašas“, tai visai nereikš, kad mes esame kompiuterinio modeliavimo vaisius, nes mūsų vaikaičiai gali naudotis visai kitokiais, negu šiuo metu, modeliavimo metodais. O jeigu neizotropiškumas bus atrastas, tai tereikš, kad erdvė ir laikas pasižymi tokiomis savybėmis, apie kurias anksčiau mes nė neįtarėme. Visi mokslininkai, nagrinėjantys šią problemą, pažymi, kad nepriklausomai nuo to, realūs mes ar egzistuojame tik virtualioje erdvėje, mūsų gyvenimui tai jokios įtakos neturi.
