Mokslininkai aptiko tiesiogiai sunkiai pastebimą žmonių veidų skiriamąjį požymį, kurį sugeba įvertinti kiekvieno iš mūsų pasąmonė. Šį ne tik įdomų, bet ir praktiškai naudingą atradimą padarė Browno universiteto mokslininkai, vadovaujami Michaelo Tarro.
Pasirodo, vyrų veidai yra kiek labiau raudoni, tuo tarpu moteriški – labiau žalsvi. Tokią išvadą mokslininkai padarė kompiuteriu išanalizavę daugiau nei po 100 vyrų ir moterų fotografijų. Visos nuotraukos darytos esant tam pačiam apšvietimui ir be jokios kosmetikos (nuotraukų duomenų bazę Tarro vadovaujamiems tyrėjams pateikė Vokietijos kolegos). Specialus analizatorius fiksavo raudono ir žalio pigmento kiekį, pastebimą veidų nuotraukose.
Viršuje kairėje parodytas „vidutinių“ bruožų veidas, sukurtas pakoregavus vyrišką (apačioje kairėje) ir moterišką (apačioje dešinėje) veidus. Po to jis dar papildomai buvo padengtas „vizualiniu triukšmu“ (viršuje dešinėje).(Michaelo J. Tarro/Browno universiteto nuotr.)
Paaiškėjo, jog egzistuoja akivaizdi koreliacija tarp lyties ir odos spalvos. „Žiūrint į vidutinių bruožų žmogaus veidą vien tik iš jo atspalvio su 70-80 % tikimybe galima atspėti, ar tai moteris, ar vyras“, - pareiškė Tarras.
Jeigu skaitytojų paklaustume, kuo remdamiesi jie atskiria veidus, dažniausias atsakymas būtų susijęs su veido fizionomijos bruožais bei proporcijomis, kurios akivaizdžiai atskiria vyrus nuo moterų. Tačiau dabar tyrimą atlikę mokslininkai įsitikinę, jog pasąmonės lygyje žmogus analizuoja ir veido spalvinę informaciją – ir tik įvertinęs visas aplinkybes sugeba nuspėti ar prieš jį yra moteris, ar vyras.
Siekdamas įrodyti šias prielaidas, Tarras atliko eksperimentą. Remdamasis pradine 200 nuotraukų baze jis sukūrė „vidutinį“ veidą, neturintį jokių akivaizdžių vienos lyties bruožų.
Vėliau šis veidas buvo demonstruojamas trims eksperimento dalyviams. Kiekvieno eksperimento metu „vidutinis“ veidas papildomai buvo dengiamas „vizualiniu triukšmu“, vienais atvejais turinčiu labai nedidelį raudonos spalvos atspalvių perteklių (kai pirminis veidas „priklausė“ vyrui), kitais atvejais – žalsvos (kai pirminis veidas „priklausė“ moteriai).
Eksperimento dalyviai turėjo pasakyti, ar prieš juos vyro, ar moters veidas. Po 20 tūkstančių bandymų mokslininkai peržiūrėjo atpažinimo statistiką, kurioje akivaizdžiai buvo matyti, jog praktiškai visais atvejais labiau raudoni veidai buvo atpažįstami kaip vyrų, o labiau žali – kaip moterų.
Tarras pabrėžia neturįs biologinių įrodymų, paaiškinančių, kaip pigmentacija susijusi su lytimi, tačiau sprendžiant pagal turimą nuotraukų duomenų bazę jis įsitikino, jog vyrų veidai, nepriklausomai nuo rasės, visada yra truputi tamsesni, nei moterų. Vadinasi, tuo pačiu jie turi daugiau pigmentų.
Mokslininkas spėja, jog šviesesnė (ir tuo pačiu žalsvesnė) moters veido spalva joms leidžia įsisavinti daugiau ultravioletinių spindulių, reikalingų D vitamino gavybai – tai ypač svarbu būnant nėščioms arba žindant, nes tuo laiku motina dalinasi su vaiku visomis gyvybei reikalingomis medžiagomis.
Mokslininko manymu šis atradimas svarbus ne tik bendrąja pažintine ar fiziologine prasme, bet ir robototechnikos požiūriu, ypač tose sistemose, kurios automatiškai turi nustatyti žmogaus lytį (pvz. reklaminiuose stenduose). Žinoma, šie duomenys gali būti pritaikomi ir kosmetikos gamyboje.
