Mokslininkai atkūrė kadaise įvykusį Žemės susidūrimą su asteroidu, greta kurio dinozaurus prieš 65 mln. metų išnaikinęs 10 km skersmens luitas atrodytų it nedidelis akmenukas. Kolosalios galios susidūrimas įvyko prieš 3,26 mlrd. metų – tąsyk į mūsų planetą rėžėsi 37-58 km skersmens uola, rašo „Space.com“.
Kitaip tariant, šis asteroidas buvo 4-6 kartus didesnis už dinozaurų žudiką. Smūgio vietoje atsivėrė 500 km skersmens krateris. Anot mokslininkų, po susidūrimo planetos paviršiumi nuvilnijo tokios galingos seisminės bangos, kokių planetos istorijoje nebuvo sukėlęs joks žemės drebėjimas.
Purdiu universiteto tyrėjo Džėjaus Melošo (Jay Melosh) žodžiais tariant, „šis susidūrimas su asteroidu buvo gerokai galingesnis už bet kurį kitą po jo Žemėje įvykusį susidūrimą ar kataklizmą“.
Ištyrinėję Pietų Afrikoje esančio regiono, kuris vadinamas Barbertono žalsvųjų akmenų ruožu, uolienas, Stenfordo universiteto mokslininkai Normanas Slipas (Norman Sleep) ir Donaldas Louvas (Donald Lowe) apskaičiavo katastrofinio susidūrimo detales.
Tikėtina, kad kosminis luitas į Žemę trenkėsi gerokai atokiau Barbertono darinio – vietoje, kurios mokslininkai gali taip niekada ir nesurasti. Tačiau susidūrimas paliko ryškių pėdsakų Pietų Afrikos ir apskritai visos planetos uolienose – tie pėdsakai išliko iki mūsų dienų.
„Visa tai byloja, kad smūgis galėjo turėti milžiniškos įtakos Žemės tektonikai", – teigia tyrime nedalyvavęs UCLA geologas Frankas Kaitas (Frank Kyte).
Susidūrimas su beprecedenčio Žemės istorijoje dydžio asteroidu neabejotinai turėjo įtakos ir tuometei Žemės gyvybei, o ji, kaip manoma, atsirado prieš maždaug 3,8 mlrd. metų. Dangų turėjo uždengti storas dulkių sluoksnis, planetoje turėjo pasidaryti neįtikėtina karšta – taip karšta, kad, anot tyrėjų, viršutiniai vandenynų sluoksniai turėjo pasiekti virimo temperatūrą. Asteroido smūgis, kaip manoma, išnaikino didžiąją dalį pirmykštės gyvybės.
„Mėginame suprasti jėgas, kurios pačioje Saulės sistemos jaunystėje formavo mūsų planetą ir jos gyvybinę terpę“, – kalbėjo D. Louvas.
Kad ir koks dramatiškas, šis sprogimas, ko gero, nebuvo pats galingiausias Žemės istorijoje. Tai buvo vienas iš įprastinių Vėlyvojo intensyvaus bombardavimo periodo (o jis buvo maždaug prieš 4 mlrd. metų) reiškinių – tada tokios katastrofos Žemėje vykdavo labai dažnai. Kaip tik šio bombardavimo periodu Saulės sistemos formavimosi nuolaužos paliko didžiausius ir giliausius kraterius ne tik neseniai susiformavusiame Mėnulyje, bet ir kitose uolingose Saulės sistemos planetose (Marse, Veneroje, Merkurijuje).
Tyrimo rezultatai publikuoti žurnale „Geochemistry, Geophysics, Geosystems“.
