Savaitės žmogus - ketvirtajai kadencijai perrinkta Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos (ŽLEK) pirmininkė Edita Žiobienė.
- Išnagrinėjate daugybę nepatenkintųjų žurnalistais skundų, tad ar galite pasakyti, kad Lietuvos žiniasklaida - labai negera? - penktadienį „Respublika” paklausė E.Žiobienės.
- Ne, net atvirkščiai - Lietuvos žiniasklaida gerėja. Kita vertus, dabar pastebime, kad etikos problemų kur kas daugiau kyla regioninėje, o ne nacionalinėje žiniasklaidoje.
Visuomet maniau, kad regionuose žmonės yra taikesni, geresni, nes beveik visi visus pažįsta ir todėl vienas kito negraužia. Tačiau kuo toliau, tuo darosi neramiau.
Jeigu rajone yra du arba net trys vietos laikraščiai, tai jie būtinai kariauja tarpusavyje. Senasis leidinys su naujuoju, kuris jau atkovojo ar bando atkovoti rinkos dalį.
Keista, kad rajonų žurnalistai vaikšto tomis pačiomis gatvėmis, tačiau vis niekaip nesutaria. Jei vienas leidinys, tarkim, pakalbino kokį nors gydytoją, tai konkurentas būtinai jį tuoj pat supeiks.
Rajono žurnalistai šiandien nesusikalba, nemėgsta vienas kito. Turbūt taip yra dėl kovos už būvį ir palyginti nedidelių pinigų, kurie labai dažnai būna susiję su savivaldybių lėšomis.
Nesuprato pokšto
- Kaip dažnai žurnalistais jums skundžiasi politikai?
- Tai nėra dažnas atvejis, nes politikai žino, kad geriausia jų reklama - būti žiniasklaidoje. Net ir neigiamame kontekste. Tiesa, dar pasitaiko kuriozų - vienas savivaldybių lygmens politikas mums skundėsi net dėl balandžio 1-ąją išspausdinto pokšto.
Tačiau jau pradedame jausti žiniasklaidos susipynimą su politika. Ypač dažnai šis reiškinys pasitaiko miesteliuose, kur žurnalistai tampa savivaldybių tarybų nariais. Todėl kartais ir neaišku, ar į politinį renginį toks asmuo ėjo kaip žurnalistas, ar kaip politikas.
Žinome atvejį Jurbarke, kai žurnalistė, būdama politikė, rašydavo straipsnius iš uždarų tarybos posėdžių. Šilutėje laikraščio redaktoriaus pavaduotoja buvo net rajono vicemerė, tad turėjo ryškią persvarą prieš politinius oponentus galėdama rašyti apie juos į savo leidinį.
- Kaip vertinti žurnalistą, kuris išeina dirbti į valstybės tarnybą, politiką?
- Į politiką ar valstybės tarnybą pasukęs žurnalistas turėtų visiems laikams nutraukti ryšius su žurnalistika. Taip būtų teisinga jo paties atžvilgiu, nekiltų jokių problemų.
Net ir nusprendęs iš valstybės tarnybos ar politikos grįžti į žurnalistiką toks žmogus visada bus siejamas su partijomis, politiniais veikėjais. Regionuose tai jau dabar yra itin stipriai jaučiama.
Savo nuodėmes slepia
- Ar dažnai jūsų institucija pasinaudoja valstybės tarnautojai, politikai, pareigūnai, kuriuos žurnalistai pričiumpa darant nešvarius darbelius, apvagiant valstybę?
- Iš valdininkų skundų gauname nuolat. Bene garsiausias skundas buvo iš tuometinio Seimo pirmininko Arūno Valinsko. Jis atsiuntė oficialų Parlamento vadovo voke įdėtą eilinio piliečio A.Valinsko skundą, nes buvo nepatenkintas tuo, kad jam žurnalistė paskambino į asmeninį telefoną.
Mums skundėsi ir dainininkės Bjork koncerto Vilniuje organizatorius Remigijus Merkelys. Jis teigė, kad vienos televizijos laidos kūrėjai paskelbė tikrovės neatitinkančią informaciją, kad R.Merkelys esą nuo jų pabėgo pro langą. Skundo autorius nerašė mums, kad jis nebėgo per tą langą, tačiau tikino, kad paskleista informacija vis tiek neatitiko tikrovės.
Sulaukėme ir Nacionalinio operos ir baleto teatro vadovo, taip pat politiko Gintauto Kėvišo skundo. Operos vadovo veikla sukėlė rimtų įtarimų visoje visuomenėje, todėl manėme, kad žurnalistų iškeltas klausimas dėl mokesčių mokėtojų pinigų panaudojimo šioje įstaigoje buvo logiškas. Visuomenė turi teisę žinoti viską.
Skundus vertiname ramiai ir balsuojame visada atsižvelgdami į tai, kad viešajam asmeniui kritikos ribos taikomos daug platesnės.
- Ko dažniausiai prašo besiskundžiantieji - apginti jų savigarbą ar nubausti žurnalistus?
- Kadangi mūsų komisija nagrinėja ne žmogaus teisių pažeidimus, o žurnalistų profesinę etiką, tai skundų autoriams yra gerokai paprasčiau skųstis. Jie neaprašo savo istorijų faktų, nereikalauja, kad juos apgintų, o prašo, kad būtų nubausti žurnalistai, kurie esą neetiški.
Gana dažnai mums besiskundžiantys žmonės nebūna atviri apie save, rašo tik apie žurnalistus, savo istorijos dalį nuslėpdami. Mūsų komisija visiškai kitaip vertina paprasto, tikrai privataus asmens ir valstybės tarnautojo ar politiko skundą.
- Ar etiškai elgiasi vieši asmenys, kurie nieko nepasako apie save, savo poelgius, tačiau skundžiasi dėl žurnalistų veiklos etikos?
- Tikrai blogai, kad mes neturime jokios teisės įvertinti paties skundėjo. Pavyzdžiui, buvo parengta televizijos laida apie nuo pareigų nušalintą antstolį, tačiau žurnalistai paskelbė, kad jis vis tiek tebedirba savo darbą. Antstolis pasiskundė, kad žurnalistai informaciją rengė neetiškai, įsiveržė į jo butą, nors pasirodo, kad jame ir veikia antstolio kontora.
Paties antstolio etika kėlė abejonių, todėl jo skundą išnagrinėjome žurnalistų naudai. Tada antstolis mūsų komisiją padavė į teismą. Labai keista, nes į teismą gali kreiptis tik žiniasklaidos priemonė, kuri nesutinka su mūsų komisijos sprendimu. Juo labiau kad tas antstolis į parengiamąjį teismo posėdį taip ir neatvyko. Kyla klausimas - ar teismas mus gali įpareigoti nustatyti žurnalistų veiklos etikos pažeidimą, nors jo nebuvome įžvelgę?
Skundus rašo teisininkai
- Ar jums skundžiasi pramogų pasaulio atstovai, kurie tik ir gyvena iš skandalų, kuriamų apie juos?
- Turėjome Godos Sabutytės skundą, beje, į jį daugelis mūsų komisijos narių reagavo gana priešiškai. Svarstėme: ši moteris pati duoda visiems interviu, nori viešai rodytis, bet jeigu ją staiga nufotografavo ne tuo rakursu, žmogus jau ir nukentėjo.
- Ar pastebima tendencija, kad žmonės deklaruodami savo moralės normas akivaizdžiai siekia pasipelnyti iš žurnalistų?
- Galima sakyti, tokia banga prasidėjo. Tai būna matyti jau vien iš to, kaip surašytas skundas. Kartais iškart supranti, kad teksto autorius - diplomuotas teisininkas, advokatas. Tampa aišku, kad toks pat skundas jau turbūt nukeliavo ir žurnalistų etikos inspektoriui, kuris nustato įstatymo pažeidimą.
Galima įtarti, kad tokie asmenys tikisi sulaukti jiems palankių išvadų, o jau tuomet kreiptis į teismą dėl piniginės kompensacijos. Mūsų sprendimas, kaip kompetentingos institucijos išvada, teisme gali tapti tikrai rimtu įrodymu.
Julius GIRDVAINIS
