Apsimesk auka ir sulauksi simpatijos – atrodo toks modelis labai tinka Lietuvai. Akivaizdus pavyzdys – Stankūnaitės atvejis. Ilgą laiką nebuvo rasta, kokį įvaizdį jai sukurti, bet paskutinysis – vargšės mamos, kuriai dukros neatiduoda pikta teta, suveikė. Nesvarbu, kad mamų būna visokių, mamos įvaizdis šventas. Ypač auka tapusios mamos. O nepasiduodančios, į kovą stoti nebijančios moterys Lietuvoj itin nemėgstamos. Taigi, moteris auka prieš kovojančią moterį. Kuri iš jų jums labiau patinka? Nustebčiau, jei pasakytumėt kovojanti.
Auka būti smagu – sulauki daug pagailos, užuojautos ir dėmesio. Kadangi pasitakė gyvenime momentų, kai pati taip jaučiausi, žinau, ką tai reiškia. Tave visi skriaudžia, visi aplinkui priešai ir kenkėjai. Kitiems turi atrodyti vargšė, silpna ir bejėgė, be globėjų rūpesčio neišgyvensianti nė dienos. Tai gali būti tikra savijauta, bet nesunku ir suvaidinti. Aukos įvaizdis sukelia gailestį, o gailestis yra stipri emocija, dažnai praktikuojama tų, kurie gailestinga mina pridengia savo pačių nelabai švarią sąžinę. Gailestis suteikia savęs išteisinimo galimybę. Ne tiesa tampa svarbu, svarbu ko nors gailėti.
Kovojantis žmogus, ypač jei tai moteris, iš lietuvių sulauks tik neapykantos ir pasipiktinimo. Tai irgi patyriau savo kailiu, kai bandžiau prieštarauti įsigalėjusiems stereotipams. Nedrįsk kelti galvos, privalai kaip dauguma lietuvių moterų aimanuoti dėl savo gyvenimo ir dėl to, kad nieko neįmanoma pakeisti.
Jėgos, kurios nieko nenori keisti ir todėl visiems kala į galvas, kad nieko pakeisti neįmanoma, egzistuoja. Ir tai ne sąmokslo teorija, kaip skuba įrodinėti karjeros galimybę politikų paunksmėje išsitarnauti trokštantys politologai, tai gyvenimo faktas. Keitimui reikia energijos ir veiklos, o tam, kad niekas nesikeistų užtenka nieko nedaryti. O juk didžioji dauguma labai mėgsta nieko nedaryti, nieko nemąstyti, ir nieko nežinoti. Tai inercijos dėsnis ir jis labai stiprus. Tik aktyvi veikla gali išjudinti iš inercijos taško. Bet aukos veikti nesugeba, aukos gali dejuoti, aimanuoti ir vieni kitų gailėti. Arba pulti tuos nedaugelį, kurie nebenori būti aukomis.
Dar viena grupė žmonių, paprastai susiformuojanti neramumų metu, yra kovojančios aukos. Tą dėmesį, kurį iš aplinkinių gaudavo kaip gailestį, kovojančios aukos bando pasiekti itin dramatizuotais ir egzaltuotais protestais, kurių centras ir esmė yra ne problema ar situacija dėl kurios sukylama, bet pats protestuotojas. Paprastai niekas nuo to nepasikeičia, bet yra proga save parodyti. Realus dalykų keitimas yra lėtesnis, tylesnis, reikalaujantis daugiau kantrybės ir kasdienės, nepastebimos pastangos.
Kantrybė yra dorybė. Bėda tik ta, kad mes turim tą patį žodį pavadinti kantrybei, kuri skatina kentėti dantis sukandus, ir kantrybei, kurios reikia kryptingai veiklai siekiant užsibrėžto tikslo. Tos kantrybės nėra tapačios, ir kentėjimo dantis sukandus tikrai nepriskirčiau dorybei. Per ilgai kantriai kentėta, per mažai kantriai veikta.
Greičiausiai tas desperatiškai kovojančios aukos sindromas, kai ilgai kenčiama, o neapsikentus puolama kad ir su šakėm, dar ilgai kamuos mūsų tautą. Dalykai turi pasikeiti, tą daug kas suvokia. Tik dabar įstrigom klausinėdami, kas turi pasikeisti pirmiau – ar aplinka, turinti lemiamą įtaką kiekvieno asmens mąstysenos susiformavimui, ar mąstysena, kuri ir lemia tai, kokią aplinką kuriame.
Idealu būtų, jei abu dalykai keistųsi kartu. Išduosiu paslaptį - jie kitaip ir negali tik kartu keistis. Tad tie, kas tikina, kad reikia keisti mąstyseną, skamba juokingai, bet ne mažiau juokingai skamba ir tie, kas reikalauja netikusią valdžią nuversti, o gerą pastatyti.
