Ideologinės politinės koordinatės, arba kodėl mums reikia ieškoti alternatyvų liberaliai daugiapartinei parlamentinei demokratijai
„Čia tampa aišku, kad tikrasis Veiksmas negali tilpti demokratijos (suprantamos kaip pozityvi valdžios legitimavimo laisvais rinkimai sistema) ribose. Veiksmas nutinka kritinėje situacijoje, kai reikia surizikuoti ir veikti be jokios legitimacijos, įsitraukti į paskališkas lažybas, kad Veiksmas pats sukurs sąlygas savo retroaktyviai „demokratinei“ legitimacijai. Tarkime, kai 1940 metais, palaužus Prancūziją, de Gaulle'is ragino tęsti kovą su vokiečiais, jo gestas nebuvo „demokratiškai įteisintas“ (tuo metu didžioji dauguma prancūzų vienareikšmiškai rėmė maršalą Petainą; Jacques'as Duclos'as, garsus prancūzų komunistas, rašė, kad, jei 1940-ųjų rudenį Prancūzijoje būtų vykę „laisvi rinkimai“, Petainas būtų surinkęs bent 90 procentų balsų). Vis dėlto, nežiūrint šios „demokratinio įteisinimo“ stokos, tiesa buvo de Gaulle'io pusėje, ir jis tikrai kalbėjo Prancūzijos, prancūzų „kaip tokių“, vardu.“
Tai yra slovėnų filosofo Slavojaus Žižeko žodžiai, kuriais jis savotiškai kritikuoja demokratinių rinkimų prasmę, bei mėgina parodyti, kad Veiksmas ar tikra Revoliucija, kurią yra norima įteisinti demokratiniu keliu, prarandą savo esybę. Kitaip tariant, tai yra Revoliucija be Revoliucijos. Nes, pasak Žižeko, pats Veiksmas privalo įsiveržti į sociosimbolinį kontekstą ir savo įsiveržimu pakeisti pačias to konteksto koordinates. Tačiau, kas jeigu tos koordinatės jau būtų paruoštos pačiai Revoliucijai, tai yra, jos būtų įteisintos tuo pačiu, Žižeko kritikuojamu, demokratinių rinkimų būdu? Naomi Klein detaliai aprašytas Čilės pavyzdys atrodo puikiai tinka iliustruoti tokią situaciją.
Socialistas Salvadoras Allende į valdžią demokratiškų rinkimų būdu Čilėje atėjo 1970-aisiais. Tuo metu visoje Pietų Amerikoje kairiosios-socialistinės idėjos buvo labai populiarios, o pats Allende tikėjo, kad socialistinės permainos privalo būti įvestos demokratišku būdu, o ne per karinę revoliuciją. Jis planavo į valstybės rankas perduoti visus didžiuosius užsienio ir vietos korporacijų valdomus šalies ūkio sektorius, ir netgi žadėjo visiems išmokėti sąžiningas kompensacijas. Deja, multinacionalinės JAV korporacijos išsigando, kad tokios naujos tendencijos gali išsiplėsti visoje Lotynų Amerikoje, o ir pati Čilė buvo didžiulio pelno šaltinis. Taigi, įvairiausių JAV korporacijų (tokių kaip International Telephone and Telegraph, Bank of America, ar Pfizer Chemical) atstovai pradėjo labai artimai bendradarbiauti (nors greičiausiai jau ilgą laiką bendradarbiavo) su CŽV ir JAV vyriausybe su tikslu ekonomiškai sužlugdyti Allendę ir jo nacionalizacijos planus. Naomi Klein žodžiais, vos tik Allende laimėjo rinkimus, „korporacinė Amerika jo administracijai paskelbė karą“.
Klausimas, ar JAV verslo interesus atstovaujančiai CŽV vienai būtų pavykę įgyvendinti savo tikslus Čilėje ir nuversti Allende, išlieka atviras. Tačiau, atrodo čia ir išryškėja kertinė sistemos dalis. Būtent vietiniai Čilės verslo magnatai, kuriuos be abejo rėmė tos pačios JAV multinacionalinės korporacijos bei CŽV, buvo vieni centrinių, jei ne patys pagrindiniai žaidėjai įvykdant perversmą Čilėje ir užbaigiant demokratinę „socialistinę revoliuciją“, kuriai mandatą buvo suteikę Čilės gyventojai. Žinoma, reiktų pridurti ir tokį faktą, kad per daugelį metų JAV instruktoriai ir agentai Čilės kariškiams buvo įskiepiję anti-komunistinę isteriją, ir privertę patikėti, kad socialistai yra tikrieji vietos gyventojų priešai. Tačiau, labai realu, kad šiuo garsiuoju Čilės atveju, vargu ar be vietinių verslo atstovų iniciatyvos būtų buvęs įvykdytas karinis perversmas. Na, o po jo sekė gana lengvai nuspėjami Pinočeto rėžimo veiksmai: prieš čiliečius, ir ypatingai kairiuosius aktyvistus bei profsąjungiečius nukreiptos represijos, grobimai, žudymai, kankinimai, ir panašiai. Tik taip buvo įmanoma nuslopinti kairiąsias idėjas čiliečių visuomenėje.
Ir štai ką apie šį konkretų Čilės atvejį – mėginimą įvesti socializmą demokratišku keliu – mano Slavojus Žižekas:
„Šiuo vidiniu demokratijos ribotumu galima paaiškinti ir išskirtinį Salvadoro Allende figūros žavesį: siekdamas sujungti socializmą su „pluralistine demokratija“, jis ne tiek sukūrė sektiną modelį, kiek (nepriklausomai nuo savo subjektyvių intencijų) tapo neigiamu herojumi, kurio paskirtis buvo pačiu savo pralaimėjimu (tragiška mirtimi 1973-iaisiais) pademonstruoti socializmo be prievartos, veikiančio „minkštu“ parlamentiniu būdu, negalimybę. Tad prisipažinkime: mes (pakankamai pagyvenę, kad būtume jo amžininkai) visi žinojome, kad jo projektas pasmerktas, taigi, galiausiai tik laukėme, kada tai įvyks, slapta netgi trokšdami jo mirties.“
Kaip interpretuoti tokią šio filosofo poziciją? Žižekas, nepaslaptis, yra susilaukęs nemažai kritikos dėl savo dažnai išreiškiamo apokaliptinio požiūrio – jis yra išreiškęs mintį, kad esamą tragišką politinę-ekonominę situaciją gali pakeisti tik didžiulis ir išskirtinis smurto protrūkis. Taip pat nepaslaptis ir tai, kad Žižekas dažnai mokintis kairiesiems siūlo iš Lenino figūros (šiuo atveju tokia Žižeko pozicija yra šiek tiek dviprasmiška). Tad galima tikėtis, kad demokratinius-reformistus šis slovėnas galėtų apkaltinti naivumu. Nepaisant to, Čilės pavyzdys parodo, kad bent teoriškai demokratiškas ir taikus kelias į socializmą (ar kitą anti-kapitalistinę ekonominę santvarką) įmanomas. Tokie pavyzdžiai taip pat tik patvirtina pačios Naomi Klein teiginį, kad kairioji ideologija nepralaimėjo dešiniesiems idėjų kovoje – laisvosios rinkos ideologija daugumoje atvejų buvo primetama sabotažu, karinėmis priemonėmis bei represijomis, ar apgavystėmis. (Juk Europos, kurios socialinio saugumo sistema yra laikoma geriausia pasaulyje, gerovės valstybė, įskaitant ir socializuotą sveikatos apsaugą ar švietimą, yra pagrįsta būtent socializmo idėjomis. Ir kadangi įtikinti europiečius, kad tokia sistema neturi jokios naudos ir tik kenkia, yra neįmanoma, tada belieka ieškoti kitų argumentų, kurie priverstų atsikratyti žmogaus saugumą užtikrinančias priemones – šiuo atveju tai yra biudžetų deficitai.) Ir apskritai neturėtų stebinti tendencijos dėl kairiųjų idėjų populiarumo daugelyje pasaulio visuomenių (tiek istoriniame, tiek ir šių dienų kontekste) – turint omenyje, kad laisvoji rinka realią naudą teikia tik gyventojų mažumai, dešiniųjų ideologiją žmonių tarpe palaiko arba kvailumas, arba nacionalistinės idėjos, arba verslo interesai.
Vienas įdomus faktas Čilės perversmo atveju – dauguma vietos verslo elito, kurie bijojo Allendes ir socializmo, bei rengė perversmą, liko nusivylę taip vadinamų „Čikagos berniukų“ neo-liberalizmo idiegta laukinio kapitalizmo sistema, nes, kaip parodė laikas, ji atitiko ne jų, o užsienio korporacijų ir keletos vietos finansų spekuliantų interesus. Tad visa šita istorinė perspektyva turėtų būti gera pamoka visiems, kurie tikisi sukurti socializmą demokratiniu keliu. Tikrieji kairiųjų priešininkai yra ne dešinieji ideologai – didžiausią pavojų kairiesiems kelią (ir labiausiai neapykantą jiems jaučia) apie idėjas ir politiką dažniausiai tik minimaliai nutuokiantys verslo atstovai bei jų šalininkai, kurių vieninteliai interesai yra pelnas, galia, kontrolė ir žmonių išnaudojimas, ir kurie savo gyvenimų be tokios valdžios nebeįsivaizduoja. Be abejo, yra pagrindo manyti, kad paties globalinio kapitalizmo metafora tapusių JAV užsienio politika yra neretai paremta kairiųjų idėjų baime. Tačiau, tuo pat metu būtina suprasti, kad, priešingai negu neretai susidaro vaizdas, ne visada pats Vašingtonas ar CŽV yra tiesiogiai suinteresuoti vykdyti perversmus prieš kairiąsias (ar anti-korporacines) vyriausybes. Čilės, Irano 1954-ųjų ar Indonezijos 1965-ųjų perversmų pavyzdžiai kalba patys už save – JAV verslo ir korporacijų interesai, t.y. ekonominiai išskaičiavimai, o ne ideologijos (ir tuo labiau ne žmonių teisės) yra pagrindiniai motyvai. Nors, be abejo, ne paslaptis, kad Vašingtono tikslas yra kontroliuoti pasaulį, ir šiandien tai lengviausia daryti ekonominiu būdu pasitelkus korporacijas. Taigi, susiduriame su daugiau ar mažiau abipusiu procesu.
Ir pabaigai, būtent korporacinis valstybių modelis, kuriam skelbia karą Naomi Klein, lemia, kad verslas įtakoja vyriausybes, o šios pasitelkia visus savo įgaliojimus ginti ir plėsti verslo (bei kartais savo užsienio politikos) interesus. Taigi, pats metas ir Lietuvos atveju pripažinti, jog turime korporacinę valstybę – fenomeną, kuris apima daugumą, jei ne visas vakarų pasaulio šalis. Oligarchija – ne lietuviškas fenomenas, o natūralus neo-liberalizmo padarinys. Ir būtent ta oligarchija bei kitokių verslo interesų turintys dalyviai yra labiausiai nusistatę prieš bet kokias tikras kairiąsias idėjas – vargu ar jie labai skiria komunizmą, anarchizmą, ar socializmą. Jiems svarbu jų interesai, o Laisvosios rinkos institutas bei „nepriklausoma“ žiniasklaida yra tik priemonės juos ginti. Tad reikėtų identifikuoti tikruosiuos Lietuvos žmonių bei visų kairiųjų priešininkus – iš tarptautinės perspektyvos tai galėtų būti skandinavijos bankininkai, rusų Gazpromas, galbūt vokiečių ( Rurhas?Ą), prancūzų Dalkia ir t.t. Ko gero, čia žymiai didesnė grėsmė kyla iš vidaus, pavyzdžiui iš VP market, Achemos, Senukų, MG Baltic, ICOR, ar net daug smulkesnių žuvelių. Be to, kad ir kaip būtų gaila, gindami savo interesus kapitalistai tarptautiniu lygiu sugeba solidarizuotis daug sėkmingiau nei darbininkai. Sunku nuspėti, ar visgi pavykus Lietuvos kursą pakreipti į kairę, čia būtų įvykdyta tokia žiauri kontrrevoliucija, kaip Čilėje ar Indonezijoje, su represijomis bei dešiniąja diktatūra (šiandien ir daugumos kritikuojamo Hugo Chaveso likimas yra sėkmingesnis nei Salvadoro Allendes Čilėje). Tačiau beveik nėra abejonių, kad būtų pasitelkti standartiniai argumentai – neva yra pažeidinėjamos žmogaus teisės, laisvės, remiami teroristai, bei šalis nepakankamai demokratiška. Nedemokratiška? Štai čia ir visa sistemos esmė. Galbūt tai Žižekas ir turėjo omenyje sakydamas, kad „minkštas“ parlamentinis socializmas neįmanomas. Anti-kapitalizmas yra tik viena visų kairiųjų kovos dalis. Tačiau, kova prieš kapitalizmą nėra pakankama nemetant iššūkio pačiai liberaliai parlamentinei demokratijai, kuri būtent ir yra kapitalizmo politinė forma. Paprastas empirinis to įrodymas – šalyse, kuriose privatus kapitalas yra labai ribojamas arba valdomas valstybės, visos opozicinės jėgos ir partijos yra remiamos ir finansuojamos iš užsienio šaltinių. Nes partinė atstovaujamoji demokratija būtent ir skirta atstovauti įvairiems kapitalistinio pasaulio verslo interesams, o ne eiliniams piliečiams. Tad, jei įsiklausytume į Žižeką, mūsų pagrindinis tikslas yra ieškoti kairiosios demokratinės sistemos alternatyvos. Be abejo, ta kova vardan tos alternatyvos privalo būti politinė-partinė – visi socialiniai judėjimai, tokie kaip pavyzdžiui Greenpeace, tėra „politika be politikos“ – valdantieji juos mielai išklauso, tačiau prisileidžia tik iki tam tikros ribos. Ir svarbiausia – identifikuoti tuos verslo ir pelno interesus, kuriems [demokratinė ir ne tik] revoliucija būtų didžiausia nelaimė, bei ruoštis beveik neišvengiamam jų atsakui, kuris gali pasireikšti bet kokia forma.
