Indrė VAITKUVIENĖ
Paskendę kasdienėje rutinoje ir nuolatiniame skubėjime dažnokai užmirštame ne tik save patį, bet ir artimuosius. Beveik nesusimąstome, kokie mes esame be jokių pasiekimų karjerose ar dar blogiau – uždirbtų pinigų. Ir kai netyčia, radus šiek tiek laisvo laiko perskaitai respublikinėje spaudoje apie laimę, nejučia pradedi galvoti, kas tai yra? O Virgutė iš Vilkyškių tą tikrai žino.
Kai sekmadienį susitikome su dviem vilkyškietėm, buvo gerokai po pietų. Tiesą sakant – vakaras. Draugiška jaunos merginos šypsena ir jos mamos brandus santūrumas išdavė, kad šiuose namuose viešpatauja žmogiškųjų vertybių harmonija.
Žemo ūgio mergina išties išsiskiria iš kitų tik ūgiu. Jis siekia vos vieną metrą šešiolika centimetrų. Nieko tokio, jei tai būtų kokia mažiukė pirmos klasės mokinukė, bet prieš mus stovėjo jau subrendusi trisdešimt vienerių metų mergina. Mergina, kurios svajonėse viltingai tebetūno ir mylimas vyras, ir vaikai, ir turiningas šeimyninis gyvenimas. Kaip ir daugelio, niekuo, visiškai niekuo neišsiskiriančių jaunų merginų.
Virginija Serapinaitė buvo penktas vaikas šeimoje. Laukta ir mylima. Deja, šiek tiek kitokia. Sako, kad Dievas kai kuriuos ateinančius į šį pasaulį savaip paženklina, pasiunčia su nei jiems patiems, nei kam kitam žinoma misija.
Vos tik gimus mažylei, Onai Serapinienei buvo pasakyta, kad tris kilogramus sveriančios mergytės rankytės ir kojytės yra per trumpos. Nesėdėjo mama tuokart rankų sudėjusi. Važiavo ieškodama gydytojų, profesorių ir kt. pagalbos. Bet kas, kodėl, už ką taip ir liko tik klausimais be atsakymų. Tačiau, anot mamos, tuščia jų, tegu tik Virgutė būna saugi, rami ir laiminga. O tai jau jos, mamos, pareiga. Iki kol Dievas leis. Rūpestingos, motinišką šilumą skleidžiančios, jau šiek tiek dėl amžiaus pavargusios rankos vis dar stipriai bando kuo arčiau glausti savo Virgutę.
„Kol buvau mokinė, turėjau daug draugų. Žaisdavom, lakiodavom būriu. Dabar tiek nebeturiu. Jie visi užaugo, sukūrė šeimas, o aš likau tokia. Nedrįstu nei aš jų pakalbinti, nei jie manęs. Bet mielai aplankyčiau bet kurį iš jų, jei tik pakviestų. O dabar geriausia mano draugė – mama“, - pasakojo Virginija. - Mėgstu pasivaikščioti, bet kur čia miestely benueisi – tik iki parduotuvės. Ir atgal. Juk nevaikščiosi visą dieną taip: pirmyn – atgal, pirmyn – atgal“. Vasara leidžia merginai daug laisviau judėti, bet žiema ją baugina. Didelės sniego pusnys yra pakankama priežastis užsisklęsti savyje ir todėl tuo metu beveik visą laiką prasėdi namie, rymant prie lango ar žiūrint televizorių. Dar Virgutė mėgsta megzti. Tai jau jos mamytės įskiepytas mylimas užsiėmimas. Ir dekupažu ji užsiima. Juk reikia kažką veikti. Kitaip vienatvė gali tapti įpročiu...
„Visą laiką jaučiuosi mylima. Aš skųstis negaliu. Ypač nuo mažens palepindavo brolis Ričardas. Jis gyvena Šilutėje. Ir kiti mane myli. Turiu vieną seserį ir dar du brolius. Ir mama be galo manimi rūpinasi dar ir dabar. Buvau pati mažiausia šeimoje, todėl dėmesio man netrūko. Tik, va, mamytei kažkada mano tikybos mokytoja pasakė, kad geriau būtų ji mane palikusi, o tai kitus savo vaikus nuskriaudė...“, - pasakojo Virgutė. Kaip ten bebūtų buvę, bet gailestį sukėlė ne Virginijos ištarti žodžiai. Ir net ne mamos Onos nedrąsus žvilgsnis. Gaila pasidarė tos moters, kurios lūpomis nuskambėję žodžiai aidu atsikartoja dar ir dabar... Po tiek metų... Na ir kas, kad mergaitė vaikščioti pradėjo sulaukus šešerių. Na ir kas, kad į pirmą klasę įžengė devynerių. Na ir kas, kad vaikystėje daug sirgo. Na ir kas, kad būdama maža nuolat mamos ir kitų klausinėjo, kodėl ji kitokia? Kodėl? Už ką? Šiandien ji graži ir žydinti ne tik išore, bet ir vidumi jauna moteris, turinti tokias pat žemiškas svajas, kaip ir bet kuri iš mūsų. Ir dar prisijaukinusi kerinčią šypseną, kuri nedingsta netgi tada, kai kalbini apie sunkesnius jos sielai dalykus – vienatvę, kuria ji kartais mėgaujasi, o kartais neapkenčia...
Virginija kantriai laukia savo eilės socialiniam būstui gauti. Didžiausia jos svajonė – butas, pritaikytas josios poreikiams ir ūgiui. Sunku gyventi prieš šimtą du metus vokiečių statytame name, kur patogumas vienas – elektra. Nei normalaus vonios kambario, nei patogios virtuvės. Nedidelės jos rankos sunkiai užkelia puodą ant viryklės, o išsitrinkti plaukus tenka tik susilenkus prie dubens su vandeniu. „Gal kaip nors sulauksiu. Jau esu penkta šiame sąraše“, - viliasi šiltosios šypsenos savininkė. Gyventų jos abi su mamute tame bute ir vargo jokio daugiau nematytų – šaltą žiemą malkų krosnin prisinešt ne taip ir lengva 78-erių moteriai. Virginiją kamuoja nugaros skausmai, o ir rankos, anot mamos, labai jau silpnos. Jos pačios, geroką amžių nugyvenusios, šiek tiek stipresnės dar. Taip jos abi ir sukasi. Laimingos. Šiltos. Nuoširdžios.
„Su kuo bendrauju? Ogi su tais pačiais savo artimaisiais. Telefonu, kurį parūpino brolis Ričardas. Na, nelabai turiu su kuo daugiau. Todėl labai norėčiau kompiuterio. Nešiojamo. Juk dabar taip įprasta. Kai važiuoju į Dienos centrą, ten ir bendrauju. Bet tai ne tai, apie ką aš svajoju“, - tęsė savo pasakojimą kalbinama mergina. Ir tikrai, juk mažame miestelyje šiais laikais, kur pavydui ir apkalboms suteikiamos pirmosios komunikavimo pozicijos, bendraminčių ne taip jau lengva ir surasti. O juk Virgutė kitokia. Ji spinduliuoja nuoširdumu. Tad ir bendraujančių reikia panašių. Panašių sielomis, panašių mintimis, panašių svajonėmis ir ateities siekimu.
„Ar tikrai tau iki pilnos laimės tereikia tik kompiuterio?“, – klausėme Virgos. – Ir nieko daugiau?“. Ji neslėpdama sakė, kad nieko daugiau – tik jo. Na, dar mylimo žmogaus jai trūksta. Labai trūksta. Labai artimo. Juk jaunam žmogui norisi augti kartu su meile, kilti, lėkti, pažinti, atrasti, džiaugtis. Džiaugtis tuo, kas tik tavo. Ir ji dar jauna. Dar tikisi pakilti ir lėkti, lėkti, lėkti... Atrodo, tiek nedaug iki tos pilnos laimės – kompiuterio ir stiprios artimo žmogaus rankos. Paprasta. Suprantama. Kaip pas visų mūsų.
Išvažiavome iš jų kiemo jau pradėjus saulei leistis poilsiui. Šiandien diena baigėsi. Ir Virgutė, kaip pati sakė, eis anksti miegoti. O jos mama dar ardys senus mezginius ir vys siūlus į kamuolius. Galbūt. O gal kiekviena sau vėl tyliai pasvajos apie kažką šviesaus bei gražaus, kas suteiks rytojui jėgų ir vėl visą dieną šypsotis.
Norintys prisidėti prie Virgutės svajonės išsipildymo – padovanoti jai kompiuterį, skambinkite tel. 8 641 07 833 (Virginija Serapinaitė) arba į „Šilokarčemos“ redakciją tel. (8 441) 75 375.
