Praėjusiais metais daug politinių ekonominių debatų Lietuvoje kėlė euro klausimas. Įvesti – neįvesti, pasiseks – nepasiseks. Nors premjeras, finansų ministras, Lietuvos banko vadovas su olimpine ramybe tvirtino, jog euras bus, deja...
Šiandien, po metų audringo politinio ekonominio gyvenimo, galima daryti tam tikras išvadas. Tenka konstatuoti, kad neįsivedusi euro Lietuva pralošė visais aspektais. Žmonių gąsdinimai dėl didėsiančių kainų tebuvo vien anti-eurinė propaganda. Euro Lietuva neturi, bet daugkartiniai kainų šuoliai lenkia net pesimistiškiausias prognozes. Tuo tarpu Slovėnijoje euras įvestas, tačiau kainos (bent kol kas) aukštyn nešuoliuoja. Kyla klausimas: ar valdžios viršūnėse apskritai norėta įsivesti eurą? Aišku, kiekvienam į dūšią neįlįsi, tačiau atsainumas ir minėta olimpinė ramybė kelia įtarimą. Juk suvaldyti šimtąsias infliacijos dalis Vyriausybei tikrai nebuvo problema. Slovėnai vėlgi tą įrodė.
Kai kurios kainos jau europinės, o daugumos atlyginimai, pensijos toli gražu ne. Visuomenė pati tai puikiai žino ir apie tai kalba. Bėda ta, jog euro neįvedimas daugumą žmonių tokiam likimui pasmerkė žymiai ilgesniam laikui. Tuo tarpu euro įvedimas be kita ko būtų sudaręs galimybę Lietuvai tam tikra dalimi atitrūkti nuo rytų įtakos ir priartėti prie vakarų. Ką tai reiškia? Visų pirma tai, jog valdžia nori nenori būtų priversta vis labiau taikyti europietiško ekonominio socialinio gyvenimo kriterijus bei principus. Lietuvai esant euro zonoje, Vyriausybė finansų politikos svertais turėtų įsikišti į piniginio vieneto perkamosios galios smukimo, pasireiškiančio kainų didėjimu, procesą. Taip pat turėtų pasižiūrėti ir į vartotojų kainų indeksą, kuris pasaulinėje praktikoje yra svarbus infliacijos rodiklis. Vyriausybės institucijos turėtų užsiimti ir rimta analize – kas lemia kainų pokyčius, kokie tarptautiniai ar globaliniai procesai įtakoja, kokios prognozės bei galimos priemonės ateičiai ir pan. Pagaliau privalėtų įvertinti kiek kainų didėjimą lemia objektyviai padidėjusios išlaidos, o kiek tik įmonių savininkų beatodairiškas pelno siekimas. Tokiu atveju tiek perdirbėjai, tiek prekybininkai būtų priversti taip pat elgtis pagal vakarietiškas taisykles. Dabar gi jie tik spekuliuoja, jog maisto produktų kainos kyla visoje Europoje ar tiesiog yra globalizacijos padarinys, taip dar ir gyventojus nuteikdami prieš save.
Tačiau maisto produktų kainų kėlimas, tėra tik dalis brangstančio pragyvenimo. Dienotvarkėje ir kita dalis – elektros, šildymo, vandens brangimas vartotojams. Energetikos srityje, vėlgi esame ne vakarų, bet rytų, t.y. tos pačios Rusijos erdvėje. Ir šioje srityje Lietuva tokiam likimui pasmerkta ilgam laikui. Juolab, kad valdžia nedaro nieko, kad būtų kitaip. Mažiausiai šešiems metams (2009-2015 m.) jau sudarytas sunkiai prognozuojamos baigties energetinis vakuumas. Energetiniai tiltai į vakarus panašėja į miražą. Naujoji Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (VKEKK) jau įrodė, kad už pažadėtą gerą atlyginimą bus uoli premjero nuorodų vykdytoja (tokiu atveju apskritai kam ji reikalinga?). VKEKK savo veiklos įžangoje prie kylančių dujų, maisto produktų kainų dar pridėjo ir papildomą „dovanėlę“ – galimybę 70 proc. branginti mokestį už elektros perdavimą. Suprantu, kad iš dangaus nenusileis nauja atominė elektrinė, tačiau, girdint apie šio projekto kaštus, mastus ir vykdytojus, kažkaip sunkoka nusikratyti įkyraus įtarimo, ar tie visų piliečių pinigai lengvai ir svariai nepapildys keliolikos „nusipelniusiųjų“ pinigines?
Tiesa, nekyla abejonių, kad premjeras ir Vyriausybė dabar, atidirbę savųjų ir rėmėjų ratui, t.y. leisdami jiems susikrauti papildomus pelnus, prieš rinkimus „atsisuks į rinkėjus“. Nors padidintos pensijos, atlyginimai nekompensuos išaugusių vartojimo kaštų, tačiau premjeras su komanda tikisi, kad ir tokio dabartinės valdžios dosnumo pakaks balsų medžioklei. Tačiau privalu nepamiršti, jog po rinkimų Lietuvoje „naujosios“ valdžios tradiciškai atidirbinėja tų pačių savųjų ratui. Taip buvo konservatorių, taip tęsiasi A.Brazausko ir G.Kirkilo valdymo metu. 1996-2000 m. konservatoriai neparodė net menkiausių pastangų, jog būtų pradėtas energetinio tilto į vakarus projektas. Kaip ir šioje kadencijoje nepajudino nė piršto, kad būtų įvestas euras. Nejučiom peršasi išvada: galbūt skirtingais sumetimais, tačiau abiem šioms partijoms Lietuvos buvimas rytų erdvėje yra parankus.
Išeitis taip pat aiški. Tik valdžia realiai išplėšianti Lietuvą iš rytų įtakos zonos galės užtikrinti ir vakarietiškus valdymo principus, o prie europinių kainų užtikrins ir europines pajamas.
Jei valstybė su visomis savo institucijomis ir galiomis nesiims aktyvių priemonių ir aiškins, jog euras ateis 2013 m., nes taip nuprognozavo tarptautinė reitingų agentūra „Fitch“, tuomet ir po penkių metų mes vėl stebėsimės, jog ėjome į vakarus, o atsidūrėme rytuose.
Violeta Linkienė yra Lietuvos socialdemokratų sąjungos pirmininko pavaduotoja
