JAV atliktas tyrimas parodė, kad 83% tėvų mano, jog finansinio raštingumo vaikus turi išmokyti jie, tačiau vos 15% kalba su vaikais apie pinigus bent kartą per savaitę, o 31% – niekada nesitaria finansiniais klausimais.
Kadangi supratimas apie finansus prasideda šeimoje, manau, tėvams praverstų keletas patarimų, kaip mokyti vaikus taupyti nuo jauno amžiaus.
Kaip išmokyti vaiką apsipirkti
Mokymą apie pinigus galima pradėti paprastai. Pirmas žingsnis vedantis vaiką kartu į parduotuvę – paaiškinti, kodėl perkate šiuos produktus, o ne kitus, pavyzdžiui, šiandien rinksimės šį sviestą, nes jam taikoma nuolaida arba pirksime 20 vnt. sąsiuvinių pakuotę vietoje vieno, nes taip vienetas kainuoja pigiau.
Kitas labai efektyvus būdas – įtraukti vaiką į būtinųjų pirkinių sąrašo sudarymą ir jei jo įgūdžiai leidžia – apsipirkimą. Galima paprašyti vaiko sudaryti pirkinių sąrašą, išskyrus ir įkainojus tik jo vartojamus pirkinius, pasiūlyti apskaičiuoti bendrą sumą. Tuomet duoti vaikui tą sumą pinigų ir jeigu savarankiškai apsipirkus jų liks, leisti grąžą pasilikti, o jeigu trūks – padengti iš savo santaupų. Iš pradžių šis pratimas gali užtrukti, tačiau vaikas ilgainiui pradeda vertinti kainą, kiekį, gamintoją, sudėti ir prekės būtinumą.
Svarbu suvokti, kad vaikai mokosi iš pavyzdžio. Kelkite taupymo tikslus kartu su vaikais ir dalinkitės savo rezultatais, įtraukite vaikus į šeimos biudžėto planavimą ir kartu sekite kaip sekasi jo laikytis.
Kada pradėti kalbėti apie pinigus
Žinoma, kad galėtume kalbėtis apie tai kaip valdyti ir taupyti pinigus, visų pirma reikia jų turėti. Pinigai ant medžių neauga, pagrindinis jų atsiradimo šaltinis yra darbas. Rekomenduotina vaikui ne tik duoti kišenpinigių, bet ir suteikti sąlygas papildomai užsidirbti.
Konkretaus nustatyto amžiaus, kada laikas pradėti kalbėti su vaikais apie pinigus nėra, kiekvieno vaiko raida skirtinga. 3 – 4 metų vaiką jau galima pradėti pažindinti su pinigais. Sakoma, kad jei vaikas, gavęs pinigų, nebebando jų įsidėti į burną – jau laikas. Tyrimai rodo, kad net jei vaikas kelių mėnesių amžiaus ir ne iki galo supranta žodžių reikšmę, atmintyje informacija vis tiek išlieka ir gali pasitarnauti ateities mokymosi procese.
Iki 3 m. pasitelkite vaiko lytėjimo pojūčius, supažindinkite su pinigas, jų spalvomis, dydžiais, struktūra. Kai vaikas moka suskaičiuoti iki dešimt galima mokyti skaičiuoti pinigus, pavyzdžiui, žaidžiant parduotuvę. Taip pat – sukurti pirmąją taupyklę, o kad ji labiau džiugintų, galima leisti išsirinkti ar pasidaryti pačiam. Tokiame amžiuje puiki praktika – duoti, pavyzdžiui, du eurus. Vieną leisti išleisti, kitą įsidėti į taupyklę, o po 10 apsipirkimų leisti išsirinkti ir nusipirkti didesnį daiktą.
5 – 7 m. amžiaus vaikams galima pradėti duoti fiksuotus kišenpinigius, supažindinti su mokėjimo kortelėmis, suteikti galimybę papildomai užsidirbti, parodyti šeimos biudžetą, kelti taupymo tikslus, mokyti atsakomybės už pinigus.
Su 9-10 m. amžiaus vaikais jau galima kalbėtis apie infliaciją, pinigų nuvertėjimą, įtraukti į biudžeto formavimą, apsipirkinėjimą, vaikas jau turi turėti savo taupymo planą. Tokiu metu naudinga aiškinti, kaip galima įdarbinti ir „dauginti“ pinigus, po truputį mokyti kaip veikia palūkanos.
Nuo 14 m. vaikas jau gali mokytis apie investavimą, suvokti skolos padarinius, drabužius ir kitas būtinąsias prekes pirkti iš savo pinigų, pradėti taupyti studijoms, susirasti darbą.
Nereikėtų mokėti už pažymius
Pagrindinė mūsų užduotis yra paruošti vaikus savarankiškam gyvenimui, tam kas jų laukia išėjus už namų durų. Todėl už pasiklotą lovą ir sutvarkytus žaislus apdovanoti pinigais nereikėtų. Namų ruoša nėra būdas užsidirbti, bet jeigu šeima nusprendžia samdytis namų tvarkytoją, vaikas pasiūlo suteikti šią paslaugą, verta pamėginti. Jei už tą patį darbą tėvai moka kitam žmogui, galima įsigyti paslaugą ir iš savo vaiko.
Psichologai rekomenduoja vaikams mokėti už papildomas pastangas, atliktus darbus, kurie nėra jų atsakomybė. Tai skatina vaiko suvokimą, kad jis pats atsakingas už savo pajamas. Verta leisti vaikui ir derėtis dėl darbo užmokesčio, tai taip pat lavina svarbius įgūdžius – supratimą, kad darbą reikia ne tik sugalvoti, bet ir jį parduoti, galutinai susitarti dėl sąlygų.
Tėvai neretai moka vaikams ir už gerus pažymius, tačiau tai – diskutuotina, nes mokytis yra tokia pat vaiko pareiga, kaip suaugusiojo – dirbti. Už gerus pažymius pinigų mokėti nepatarčiau, bet kaip ir daugelyje darbų – galima padidinti kišenpinigius, tarkime, pagerėjus rezultatams, našumui. Nustatytu metu (tarkime, kas pusmetį, metus) didinant kišenpinigių sumą taip pat galima atsižvelgti į pažangumą mokykloje.
Kad vaikai neperspaustų taupydami, pavyzdžiui, maistui skirtų pinigų, reikėtų paliesti ir sveikatos temą. Jei vaikas neturi kitų galimybių taupyti, tik iš mokyklai gaunamų kišenpinigių, jis gali apskritai nustoti valgyti mokykloje. Tokiu atveju reikėtų suteikti vaikui galimybę savo tikslams užsidirbti papildomai. Taip pat naudinga kuo ankščiau supažindinti ir taikyti vaikui 50-30-20 biudžeto planavimo taisyklę, kad kiekvieną kartą gavęs pinigų juos išskirstytų į tris dalis – būtinieji poreikiai, norai ir kaupimas.
Būdų vaikui uždirbti gali būti įvairių, pavyzdžiui, darbai arba paslaugos tėvams. Taip pat vaikai gali parduoti savo nenaudojamus daiktus, drabužius, žaislus. Vyresnis vaikas gali siūlyti savo paslaugas kitiems, tarkime, prižiūrėti ar pavedžioti gyvūnus, palaistyti gėles kol kaimynai yra išvykę, padėti mokytis kitiems vaikams, nupirkti maisto senoliams, nukasti sniegą. Kūrybingi vaikai gali gaminti rankdarbius ir juos parduoti, gauti pinigų už surinktus depozitinius butelius. O nuo 14 m. jau galima susirasti darbą.
Neretais atvejais vaikas nori leisti pinigus, regis, neapgalvotiems pirkiniams ar apskritai atiduoti draugams. Tokiu atveju patarčiau suteikti progą klysti. Iš klaidų išmokstame daugiausiai, vaikystės klaida daug nekainuoja, bet po 18 metų tokia pati gali apversti gyvenimą aukštyn kojomis. Reikėtų vaikui iš anksto paaiškinti galimas pasėkmes ir nukreipti tinkame linkme, padėti susidėlioti planą bei tikslus, skatinti jų laikytis.
Tobula jei vaikas tikės, kad visi sprendimai yra priimti jo paties, neverčiant ir nebandant pateisinti niekieno lūkesčių. Nuo netinkamų išlaidų padeda apsisaugoti ir trijų taupyklių naudojimas – didžiajam tikslui, taupymui, aukojimui. Taip žinosite, kad jei vaikas nuspręs paaukoti pinigų gyvūnėlių prieglaudai, visą sumą išleisti dovanoms ar saldainiams – išleis tik tam paskirtą dalį santaupų. Taip papildomai parodysite vaikui, kad ir dalintis su kitais yra svarbu.
Reikia nepamiršti, kad pagrindinis kišenpinigių tikslas yra tinkamai paruošti vaiką savarankiškam gyvenimui – išmokyti atsakomybės už pinigus, suprasti pinigų vertę, skatinti apgalvoti išlaidas bei pradėti taupyti, leisti suklysti ir pasimokyti iš padarytų klaidų bei stiprinti vaiko savarankiškumą, pasitikėjimą savimi.
Viktorija Burdulytė, „iFuture Investments” grupės vadovė
