Nežinau kaip jaustis. Gaila vaiko. Gaila pusantro milijono. Gaila sveikatos ministerijos darbuotojų, kurie privalo tokius laiškus rašyti. Tėvų gaila. Gaila, kad panašūs atvejai nėra pavieniai. Dar labiau gaila, kad įvairūs imbicilai savo milijardus, pasirodo, vertus kūnus naudoja išvis ne pagal paskirtį. Gaila, kad ir man kada nors laikas baigsis. Gaila, kad dievo nėra. Arba auksinės žuvelės. O iš tiesų tai, pagailėsiu ir praeis.

laba diena, mano drauge taip pat serga labai reta liga. Bet ji surado ir zmoniu dirbanciu su siais vaistais adresus ir parase jiems tiesiogiai i anglija, vokietija, svedija. Ir visais adresais kuriais ji parase, gavo teigiamus atsakymus, kad jie labai jai nori padeti. Kartais kai reta liga ir naujoi vaistai, nedaug zmoniu, vyksta studijos. Jie mielai itraukia dar nauju ligoniu. Tikrai nuosirdziai rekomenduoju kreiptis pagalbos. Nes sveikatos ministerija ne tik jums, bet ir daugeliui zmoniu nepadeda. Nera prasmes net kreiptis.