Daugiavaikė motina iš Panevėžio rajono Pazukų kaimo 42 metų Vilma Miskova galėtų pretenduoti į Lietuvos skurdo rekordų knygą, jeigu tokia būtų. Šešių asmenų šeimos mėnesio pajamos – vos 280 litų.
Trys jos sūnus – dvejų, trejų ir penkerių metų – pinigų skaičiuoti dar nemoka ir nesuvokia, kokiomis sąlygomis motinai tenka juos auginti. Du vyresnieji berniukai – 10 ir 16 jau supranta, kuo skiriasi jų ir bendraklasių namai.
V. Miskova sako, kad ir ji, ir vaikai jau priprato prie skurdo, bet niekaip nepripranta, kad rajono socialiniai, vaikų teisių apsaugos darbuotojai visus pastaruosius 10 metų nuolat kišasi į jos šeimos reikalus. Pastarieji teigia moteriai siūlantys pagalbą, bet ji ją suvokia savaip, apskritai nepriima arba sukelia skandalą.
„Jiems rūpi ne man padėti, o atimti vaikus“,– įsitikinusi V.Miskova ir priduria, kad dėl savo atžalų kausis kaip liūtė, bet niekam neleis jų išskirti. Net ir laikinai.
Praėjusią savaitę sužinojusi, kad valdininkai jos dažnai mokykloje nepasirodančiam 10 metų sūnui užsiminė apie vaikų namus, V. Miskova sukėlė vėją.
„Padėkite, nebeturime ko valgyti“,– nusiuntė ji įprastą žinutę savo šeimos maitintojos agentūros „SOS vaikai“ vadovei Marytei Zabulionienei. Kai ši pristatė maisto, daugiavaikė motina jai pasiguodė, kad iš jos norima atimti vaiką.
M. Zabulionienė mūru stoja už V. Miskovą. Pasak jos, skurdas – ne priežastis iš motinos paimti vaiką. Agentūros „SOS vaikai“ vadovei susidarė įspūdis, kad V. Miskovai socialiniai ir vaikų teisių apsaugos darbuotojai daugiau rodo pirštu, ką ji daranti blogai, nei patys jai padeda.
„Ar nekeista, kad daugiavaikė šeima negauna socialinių pašalpų? Kad vaikų į mokyklą nenuveža mokyklinis autobusiukas, o jie tris kilometrus mišku turi eiti iki artimiausios autobusų stotelės?
Išvežkime vaikus į vaikų namus ir problemos nebebus, bet tai – ne pagalba, o pasityčiojimas iš šeimos“,– kalbėjo M. Zabulionienė.
Tuo tarpu Panevėžio rajono vaikų teisių apsaugos skyriaus vedėja Nijolė Stakytė tikina, kad reta rajono šeima sulaukė tiek paramos, rūpinimosi, kiek V. Miskova.
Pasiūlymas labai supykdė
Socialiniai ir vaikų teisių apsaugos tarnybos darbuotojai praminė taką į atokiai esančią palaikę trobelę, kurioje pastaruosius kelerius metus su vaikais glaudžiasi V. Miskova. Tiesa, namas moteriai nepriklauso. Jame moteriai su vaikais leido pagyventi viena gera šeima. Dabar šie žmonės norėtų, kad daugiavaikė motina atlaisvintų trobą, bet šioji sako neturinti kur eiti.
V. Miskovos eilė socialiniam būstui dar nepriėjo, o anksčiau rajono Savivaldybės siūlytas butas jai netiko.
Daugiavaikė motina įsiskolino už elektrą kelis šimtus litų. Prieš gerą savaitę jos namuose vėl apsilankė socialinių ir vaikų teisių apsaugos darbuotojų delegacija.
Šį kartą – dėl vienkartinės pašalpos minėtiems įsiskolinimams padengti skyrimo ir prasto vyresniųjų sūnų mokyklos lankomumo.
Tą kartą pokalbis buvo taikus. Tačiau po kelių dienų 10 metų V. Miskovos sūnus parėjęs iš mokyklos pasiguodė, kad valdininkai lankėsi mokykloje ir jam pasiūlė raštu išdėstyti, kaip blogai pas mamą, ir pasiprašyti į Vaikų globos namus. V.Miskova ne juokais perpyko.
„Kokią teisę jie turi tokius dalykus kalbėti vaikui man nedalyvaujant ir versti jį prašytis į internatą. Apskritai nesuprantu, ko jie nori iš manęs, kad nuolat kišasi į mūsų gyvenimą“,– kalbėjo ji.
N. Stakytė sakė, kad berniuko niekas nevertė rašyti jokio rašto. Jam esą tik buvo paaiškinta, kad jis, jeigu norėtų, kurį laiką galėtų pagyventi Vaikų globos namuose.
Rajono Vaikų teisių apsaugos skyriaus vadovė pasakojo, kad iš Paįstrio Juozo Zikaro vidurinės mokyklos Skaistgirių filialo nuolat eina signalai, kad V.Miskovos 10 ir 16 metų sūnūs praleidžia labai daug pamokų. Būna, kad per savaitę vaikai tik dvi dienas pasirodo mokykloje.
Vaikai teisinasi, kad jie pramiega pamokas, nes mama jų rytais nepažadina. Be to, jie skundžiasi, kad iki artimiausios autobuso stotelės jiems pėsčiomis tenka kulniuoti apie 3 kilometrus.
Skaistgirių filialas neturi mokyklinio autobusiuko. V. Miskovos sūnums nupirkti maršrutinio autobuso bilietai, bet berniukai šiuo transportu retai naudojasi.
Jeigu jau susiruošia į mokyklą, tai eina 7 kilometrus pėsčiomis arba važiuoja dviračiu.
Pasak N. Stakytės, su V. Miskova ne kartą buvo kalbėta apie tai, jog ji privalo pasirūpinti, kad vaikai mokytųsi.
Jai buvo siūloma leisti vaikus į arčiau esančią mokyklą Berčiūnuose arba į Paįstrį, kur nuvežtų mokyklinis autobusiukas, bet moteris pareiškė, kad vaikams šios mokyklos nepatinka.
„Todėl mes ir ieškome būdų, kaip tuos vaikus priversti lankyti mokyklą. Žinoma, geriausia, kad vaikai gyventų su motina ir iš savo namų eitų į mokyklą. Bet jeigu tai neįmanoma, kažką reikia daryti, kad jie neliktų beraščiai“,– aiškino situaciją N.Stakytė.
V. Miskova neneigė, kad jos vyresnieji sūnūs reti svečiai mokykloje.
„Vyresnysis jau tokio amžiaus, kad aš jo jau nelabai galiu paveikti. Jis nenori mokytis, ir gana. Jaunesnysis mokyklą lankytų, jeigu jį nuvežtų mokykliniu autobusu. Dabar vaikui 3 kilometrus reikia eiti mišku iki stotelės. Žiemą užpusto kelią. Kaip jis nusigaus iki tos mokyklos“,– kalbėjo moteris, kuriai neatrodo didelė tragedija, kad sūnus praleidžia daug pamokų.
„Profesoriai vis tiek nebus“,– juokauja ji.
Šeima laiminga savaip
Kai prieš porą dienų „Sekundės“ žurnalistai apsilankė V. Miskovos šeimoje, tą patį, ką sakė jų motina, pakartojo ir vyresnieji V. Miskovos vaikai.
„Va, matote? Ir ką aš galiu padaryti“, – skėsčiojo rankomis V.Miskova.
Tuo tarpu trys mažieji berniukai, vilkintys vien pėdkelnėmis ir plonyčiais marškinėliais, tarsi pašėlę dūko kieme: laipiojo medžiais, vaikė vienas kitą, lakstė, griuvo, kėlėsi ir vėl griuvo. Nei ašarų, nei pykčio. Sveikai įraudę veidai ir žibančios akys.
Motinai išėjus į kiemą, mažieji vienas per kitą puolė prie jos glaustytis tarsi kačiukai.
„Čia mano saldžiausieji. Visokių juokų jie prikrečia, bet aš negaliu ant jų pykti. Taip smarkiai myliu“,– žiūrėdama į mažuosius išdykėlius kalbėjo daugiavaikė motina.
Vyresnieji V. Miskovos sūnūs patikino, kad motinos meilės jiems užtenka.
„Nevažiuosime mes į jokius vaikų namus. Mums su mama labai gerai“,– sakė jie.
V. Miskova džiaugėsi, kad vaikai neišlepę – valgo, ką paduodi, rengiasi tokiais drabužiais, kokius gauna iš labdaros.
„Mes tikrai varganai gyvename. Namas baigia sugriūti, baldai seni. Jeigu ne agentūra „SOS vaikai“, kuri mus maitina, mirtume badu. Bet mums vis tiek gerai visiems kartu“,– kalbėjo moteris.
Iš tiesų, V.Miskovos šeima į socialinės rizikos šeimų sąrašą įtraukta ne todėl, kad motina nemyli savo vaikų, kilnoja stikliuką ar valkatauja. Anaiptol, socialiniai darbuotojai nė karto nematė V.Miskovos neblaivios, nerado, kad vaikai būtų ilgam palikti namuose vieni.
Tačiau, jų akimis, savaip gyvenimą suvokianti moteris nepajėgia tinkamai pasirūpinti vaikais.
Nėra skyrybų – nėra pašalpų
V. Miskova į Lietuvą iš Kazachstano grįžo prieš 10 metų su trimis vaikais – dukra ir dviem sūnumis.
Pastarųjų ji susilaukė ištekėjusi už vietos gyventojo. Vyriausiąją dukrą, kuriai dabar 22 metai, moteris sako pagimdžiusi čia, Lietuvoje, nuo jaunystės draugo Petro Montrimo.
Grįžusi į Lietuvą V.Miskova, dukters prašoma, nuvežė ją pas jos tikrą tėvą.
„Mes vėl susiėjome. Nuo jo susilaukiau trijų mažiausiųjų sūnų. Nors visi jie yra P.Montrimo, bet turi Miskovų pavardę. Mat aš su pirmuoju vyru neišsiskyrusi“,– pasakojo aštuonių vaikų motina.
Anot V. Miskovos, mažųjų sūnų tėvas dabar yra Anglijoje, tačiau neturi darbo ir materialiai paremti vaikų negali.
„Vienais metais mums buvo atsiuntęs 800 litų, bet dabar nieko nebesiunčia. Sako, kad pats be pinigų sėdi“,– kalbėjo ji.
V. Miskova, todėl, kad yra neišsituokusi su pirmuoju vyru, negauna socialinių pašalpų.
Moteris aiškina pradėjusi skyrybų procesą, bet esą jos vyras Kazachstane prapuolęs skradžiai žemę. Taigi ji turinti mažai vilties, kad greitai pavyks išsituokti ir sulaukti pašalpų.
Panevėžio seniūnijos socialinė darbuotoja Aušra Žukauskienė „Sekundei“ sakė, kad V. Miskovą jie seniai ragino sutvarkyti skyrybų dokumentus, bet moteris ilgai nesileido į kalbas.
Įtikinti, kad privalo pasirūpinti savo ir savo vaikų gerove, pavyko tik neseniai.
V. Miskovą socialiniai darbuotojai nuvežė į Vilnių, į Kazachstano ambasadą, pasirūpino nemokamu advokatu.
Rajono Vaikų teisių apsaugos skyriaus vedėja N. Stakytė teigė, kad V. Miskova daug pagalbos sulaukė ne tik iš rajono Savivaldybės, bet ir iš žmonių.
Kelios šeimos jai esą leido už dyką pagyventi savo namuose. Bet ji juos sugebėdavo taip nugyventi: sujaukti, apšnerkšti, kad sodybų šeimininkai griebdavosi už galvų.
„Aš tikrai nežinau, ką galima dar padaryti dėl šios moters“,– kalbėjo vedėja.
Inga SMALSKIENĖ
