Ką reiškia priešrinkiminis kandidatų švaistymasis nerealiais pažadais? Variantas A – žinių stoką, variantas B – žmonių mulkinimą, variantas C – nenumaldomą norą pabėgti iš Lietuvos, variantas D – “visi jie vagys”... Jeigu pažymėjote bent vieną variantą – esate teisus ir sugebate blaiviai mąstyti, esate pilietiškas ir sugebėsite atsirinkti.
Vos prasidėjus rinkimų į Europos Parlamentą agitacinei kampanijai pasipylė lavina įvairiausių netikėčiausių postringavimų – kaip atstovausime Lietuvai Europos Parlamente, ginsime ją ir saugosime nuo bet kokių priešų ir nuo pačios ES, kuri kėsinasi į Lietuvos suverenitetą ir tautinę tapatybę, kaip įnirtingai kovosime už savo piliečių gerovę, pasirengę vetuoti bet kokį mums nepalankų sprendimą, kaip kelsime pensijas, atlyginimus ir gerinsime visas socialines sritis ir, galiausiai, jokiais būdais neleisime uždaryti Ignalinos atominės elektrinės. Gražiai skamba? Ir įtikinamai. Ir patikės pirmiausiai tie, kurie jau ne pirmą kartą apgauti, bet vis nori tuo tikėti.
Žinoma, kai liečiamos skaudžiausios rinkėjo gyvenimo sritys, susijusios su išlikimu, nebandoma blaiviai mąstyti, ko verti šie tušti pažadai. Pagaliau nuolatinis Europos reikalų ir Lietuvos reikalų suplakimas klaidina rinkėjus. Kyla klausimas, ką išrinktieji parlamentarai veiks Europos Parlamente ir kokios jų funkcijos, kuo jie realiai galės pagelbėti Lietuvai?
Esminis dalykas, kad EP tiesiogiai nė vienos šalies problemų nesprendžia. Nei Lietuvos, nei Lenkijos, nei Portugalijos, nei Ispanijos. EP nagrinėja visas problemas, kurios yra jam deleguotos pagal steigimo sutartis: ES vidaus rinkos harmoningos veiklos ir vartotojų teisių apsaugos, klausimus susijusius su žmogaus teisėmis (darbo rinkos, mokslo ir studijų ir t.t.), diskriminavimo ir lyčių lygių galimybių įtvirtinimo klausimus, saugumo ir gynybos klausimus, santykius su naujaisiais ES kaimynais ir begalę kitų.
Lietuvos interesai verda bendrame ES katile ir jie dažniausiai yra netiesioginiai. EP ieškoma sprendimų, kurie būtų palankūs visoms ES šalims narėms, jis negali nagrinėti vienos šalies interesų. Europos parlamentarai savo patirtimi ir, logiška, savos šalies pažinimu, gali prisidėti prie bendro sprendimų, vienodai taikomų visoms ES šalims, priėmimo.
Pažadai pakeisti Lietuvos, o ne visos ES gyvenimą tėra tušti rinkiminiai lozungai, nes kandidatai – teisybės dėlei – turėtų žadėti pakeisti ir Lietuvos, ir Europos gyvenimą. Tarkim, darbo vietų kūrimas – jei šie planai nebus pritaikyti visoj Europoj, tai jų nebus galima įgyvendinti ir Lietuvoje. Kada kandidatai kalba, kad pakeis Lietuvos gyvenimą, tai skamba gana kurioziškai. Turime kalbėti, kad suprasdami Lietuvos lūkesčius ir viltis, pakeisime ES gyvenimą. Tik per tai galima įtakoti Lietuvos piliečių gerovę. Klaidinami rinkėjai kai kalbama apie Lietuvą ir ES, mes turime matyti Lietuvą Europos Sąjungoje, nes ji ten ir yra. O ES turime matyti kaip visų ją sudarančių valstybių visumą. Atskirai ES be valstybių visumos neegzistuoja!
Tad kaip apsispręsti rinkėjui, kai gauna tiek daug puikių pasiūlymų ir nebesusigaudo ar čia geriau pensijas keltis, ar saugotis nuo išnykimo? Bemaž kiekvienas potencialus Europos parlamentaras turi vienokias ar kitokias pažiūras, savitą pasaulėžiūrą. Pasaulėžiūra apsprendžia politinės asmenybės kryptį. Įsivaizduokime, kad asmenybė visai neturi pažiūrų, tai ji priklauso toms partijos, kurios pažiūrų neturi. Tokios partijos buriasi ES į atskirą euroskeptikų ar nacionalistų grupę. Ir tokios grupelės, kurios gina tik savo šalies interesus yra EP negausios. Analogišką pavyzdį jau turėjome besibaigiančioje EP kadencijoje. EP daugelis išrinktų parlamentarų turi pažiūras ir pagal jas buriasi į politines frakcijas. Didžiausios politinės grupės yra tai padariusios. Jose ir nuveikiama daugiausiai darbų.
Jei Lietuva išrinks daugiau atstovų į pagrindines Europos partijas - socialdemokratų, krikščionių demokratų, konservatorių, liberalų ar net žaliųjų, daugiau šansų, kad darbas tose grupėse bus efektyvesnis. Efektyviau dirbant Europai, efektyviau bus dirbama ir Lietuvai. Žmonės be pažiūrų ne daug ką galės padėti Europai, prisidėti prie sudėtingų europinių darbų, o tuo pačiu negalės prisidėti prie ES pažangos - reiškia ir Lietuvos pažangos.
Net ir šiandien, nors apklausų barometras rodo, kad lietuviai vieni iš didžiausių ES entuziastų, tačiau Lietuvoje vis dar pasigirsta neįtikėtinų EP darbo ir funkcijų sugretinimų su TSRS Liaudies deputatų darbu. Panašumų nėra jokių. Liaudies deputatai Sovietų Sąjungoje galėjo daryti didelę įtaką, kadangi totalitarinė Sovietų Sąjunga buvo unitarinė valstybė. Ten nebuvo sąjunginių respublikų suvereniteto. Liaudies deputatai turėjo paklusti vienai TSRS komunistų partijai, jie galėdavo “pramušti” savo respublikai lėšų tik su galingo “dėdės” TSKP pagalba.
Europos Parlamentas pastatytas ant kitų pamatų. Europos parlamentaras vadovaujasi tik steigimo sutartimis, EP statutu, EP nario įgaliojimais ir jokio centro komiteto, jokios unitarinės valstybės ar vienos partijos diktato nėra. Europos parlamentaras negali daryti tų darbų, kuriuos gali daryti nacionalinių parlamentų atstovai.
Todėl Europos parlamentaro mandatas yra atskirtas nuo nacionalinio parlamentaro mandato. Tas atskyrimas yra griežtas. Liaudies deputatas dažnai būdavo savo šalies parlamento narys. Mechanizmas iš esmės būdavo tas pats. ES yra demokratinių valstybių sąjunga, kur demokratija saugoma griežtai. Panašumų tarp europarlamentarų ir TSRS Liaudies deputatų nėra, yra tik skirtumai.
Trumpai nusakyti europarlamentaro darbo specifiką yra sudėtinga. Tai darbas, reikalaujantis ne tik Lietuvos ir ES šalių narių problemų išmanymo, bet ir didelės kompetencijos europiniuose reikaluose. Dėl to bandymai spręsti Lietuvos ūkines problemas, besidangstant Europos Sąjungos galybe, rodo kai kurių kandidatų neišmanymą ir diletantiškumą. Arba yra už viso to paslėpti aukščiau minėti variantai B, C, D...
Būtų be galo apmaudu, jei išrinktas europarlamentaras bevažiuodamas į Briuselį ties kokiu tilteliu kur nors prie Hrodnos, Poznanės ar Brandenburgo įlūžtų... Juk melagis melavo ir...
Vytenis Andriukaitis yra LSDP narys
