Panevėžietis 51 metų Petras Noreika, trejus metus atlikęs bausmę Pravieniškių 2-uose pataisos namuose -atviroje kolonijoje, šių metų birželio viduryje išėjo į laisvę. Pagal profesiją statybininko, kolonijoje netekusio kairės rankos trijų pirštų dalies, laukė ubago lazda.
Medikai P.Noreikos invalidu nepripažino, Darbo birža nepasiūlė nei darbo, nei pašalpos. Iki šiol vyras negauna ir socialinės pašalpos.
Laisvėje P.Noreika jaučiasi tarsi patekęs į socialinį realybės šou su užduotimi kuo ilgiau išgyventi be pajamų.
Panevėžietis patyrė, kad tokių kaip jis, nors ir vieną kartą gyvenime sėdėjusių už grotų, nors ir už nesunkų nusikaltimą, problemos valstybės ir visuomenės nejaudina. Ji turi svarbesnių.
Tol, kol skurdo į kampą įspeisti buvę nuteistieji vėl nusikalsta.
P.Noreika tikina nė minčių neturįs vogti, sukčiauti ar juolab plėšikauti. Vyras pamina savo išdidumą ir prašo nemokamos sriubos, pažįstamų – sušelpti keliais litais.
Labiausiai P.Noreiką gąsdina tai, kad tokia būtis ne laikina.
„Kas mane, pradėjusį šeštą dešimtį metų, suluošintais pirštais, teistą, priims į darbą?“– klausia jis.
Jo nuomone, valstybė kartą suklupusio savo piliečio neturėtų pribaigti, o padėti jam atsitiesti.
Darbo biržos, Socialinės paramos skyriaus specialistai sako, jog nėra taip, kad grįžusieji iš įkalinimo įstaigų būtų visai palikti likimo valiai. Jie turi tam tikrų lengvatų įsidarbindami, gauna socialines pašalpas.
Darbu trumpino laiką
P.Noreika buvo nuteistas 3,5 metų. Paleistas iki bausmės atlikimo pabaigos likus 4 mėnesiams. Tai – pirmas teistumas jo gyvenime.
Visą gyvenimą betonuotoju, tinkuotoju statybose dirbęs vyras tikina nė baisiausiame sapne nesapnavęs, kad sulaukęs brandaus amžiaus atsidurs kalėjime.
„Gerai žmonės sako, kad neatsižadėk „terbos“, lazdos ir kalėjimo“,– sako jis.
P.Noreika nenorėjo detalizuoti, dėl ko prarado laisvę, tik patikino, kad ne dėl eismo įvykio.
„Buvo tokia situacija, pamojavom kumščiais“,– prasitarė pašnekovas.
Nagingas vyras kolonijoje, kad greičiau eitų laikas, dirbo staliumi. Pasak jo, 2,5 metų gamino langus, duris. Vyras piktinosi, jog dokumentuose įrašyta, kad jis dirbo tik 13 mėnesių.
„Iš tiesų dirbau beveik visą bausmės laiką. Pats veržiausi į darbą. Manęs giminės nerėmė taip, kaip kai kurių nuteistųjų. Taigi norėjau kažkiek užsidirbti, bet to, iš proto gali išeiti, jei sėdėsi sudėjęs rankas“,– pasakojo jis.
P.Noreika šių metų balandį darbo vietoje patyrė traumą. Staklės jam nupjovė tris kairės rankos pirštus iki pusės. Šis įvykis buvo traktuotas kaip nelaimingas atsitikimas.
„Aš buvau apkaltintas neatsargumu. Iš tiesų tą kartą skubėjau dirbti. Staklių pjūklai buvo atšipę. Jau anksčiau prašiau juos pagaląsti, bet niekas neskubėjo. Atsitiko taip, kaip atsitiko – likau sužalotais pirštais“,– kalbėjo vyras.
Dirbdamas kolonijoje P.Noreika per mėnesį užsidirbdavo nuo 100 iki 200 litų, kartais daugiau. Penki procentai sumos eidavo į jo kaupiamąją sąskaitą. Likusius pinigus jis išleisdavo maistui, cigaretėms.
„Prieš pusantrų metų mečiau rūkyti. Gaila buvo rūkalams leisti pinigus“,– pridūrė jis.
P.Noreika manė, jog darbo kolonijoje laikas bus įskaitytas į bendrą darbo stažą, o jis visą tą laiką yra draustas valstybiniu socialiniu draudimu.
Vyras rodė atlyginimo mokėjimą patvirtinančius čekius, kuriuose matyti tam tikri atskaitymai. Tačiau išėjus į laisvę jo laukė didelis nusivylimas.
Dukra suteikė pastogę
Kolonijos vartus P.Noreika uždarė kišenėje turėdamas 200 litų – tiek buvo susitaupęs. Vyras teigia negavęs pinigų net kelionei namo į Panevėžį.
Tik grįžęs jis iš karto nuskubėjo registruotis į Darbo biržą. P.Noreiką ištiko šokas, kai jį konsultuojanti specialistė pareiškė, kad darbo jam nėra, o pašalpa nepriklauso, nes per paskutinius trejus metus jis neturi 18 mėnesių darbo stažo.
„Kad neturi man pasiūlyti darbo, nieko keisto. Pilna sveikų, jaunų bedarbių vyrų statybininkų, o aš beveik be trijų pirštų. Koks gi darbdavys tokio norės“,– kalbėjo P.Noreika.
Vis dėlto vyras nemano, kad dėl suluošintų pirštų turėtų visai atsisakyti vilties susirasti darbą. Jis sakė kolonijoje įgijęs pakankamai staliaus darbo įgūdžių, bet neturįs staliaus pažymėjimo.
Darbo biržoje P.Noreika pasiteiravo, ar negalėtų lankyti stalių staklininkų kursų, tačiau išgirdo, jog šiuo metu tokie neorganizuojami.
Panevėžiečiui medikai nustatė, kad jis yra netekęs tik 10 procentų darbingumo. Netekto darbingumo pensiją „Sodra“ jam mokėtų tik tuo atveju, jeigu jis būtų praradęs ne mažiau kaip 45–55 procentus darbingumo.
„Oficialiai esu darbingas, bet kaip darbuotojas niekam nereikalingas“,– apie savo padėtį kalbėjo panevėžietis.
Kadangi P.Noreika buvo registruotas Ukmergės rajone, užtruko, kol išsiregistravo ir prisiregistravo Panevėžyje. Tik tada jis galėjo kreiptis į miesto Socialinės paramos skyrių socialinės pašalpos.
Vyras viliasi, kad spalį ją jau gaus.
P.Noreikos kolonijoje susitaupyti 200 litų netruko ištirpti. Pasak vyro, jam dar pasisekė, kad turi dukrą, kuri jam suteikė pastogę. Tačiau paremti tėvo materialiai negali.
Prieš patekdamas į koloniją P.Noreika nuomojosi butą. Anksčiau jis su šeima gyveno nuosavame bute, po skyrybų su žmona butas liko jai.
Skurdo prispirtas vyras neseniai išdrįso kreiptis lėkštės sriubos į Šeimos namus Rožių gatvėje. Ten jam darbuotojai padovanojo higienos reikmenų.
P.Noreika neslėpė, kad jam labai nesmagu eiti ištiesta ranka, tačiau kitos išeities jis dabar nemato.
Darbas nelaisvėje nesiskaito
Panevėžio darbo biržos direktoriaus pavaduotoja Audronė Biguzienė patvirtino, kad P.Noreikai bedarbio pašalpa nepriklauso.
„Per pastaruosius trejus metus jis neturi nė dienos darbo stažo“,– paaiškino ji.
Kalėjimų departamento vyriausioji specialistė Audrė Mikšienė sakė, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji valstybiniu socialiniu draudimu nedraudžiami, išskyrus nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinį draudimą.
Išeitų, kad P.Noreika turėtų gauti tam tikrą kompensaciją už kolonijoje darbo metu patirtą sužalojimą, tačiau vyras dar nėra gavęs jokios išmokos.
A.Mikšienė taip pat patikino, kad nuteistųjų darbo laikas atliekant bausmę neįskaitomas į valstybinio socialinio draudimo stažą, išskyrus tam tikras išimtis.
Inga SMALSKIENĖ
