Ar nesame pernelyg ramūs? Apie tai TV3 Žinių „Dienos komentare“ – pokalbis su buvusiu krašto apsaugos ministru Arvydu Anušausku.
Kiek tikėtina, kad traukinių avarijos yra tiesiog sutapimai ir nelaimingi atsitikimai?
Sutapimai visada galimi, tačiau tuomet jų visoje Europoje būtų labai daug. Tokie incidentai skaičiuojami dešimtimis per pastaruosius 12 mėnesių – jie fiksuoti Italijoje, Lenkijoje, kitose šalyse ir mūsų kaimynystėje. Manau, kad kai tokių „sutapimų“ daugėja, reikia reaguoti, komunikuoti ir aiškinti žmonėms, kas iš tikrųjų įvyko, nelaukiant kelių dienų.
Girdime, kad pradėtas tyrimas, tačiau jį vykdo tik „Lietuvos geležinkeliai“. Atrodytų, kad reikėtų platesnio vertinimo – galbūt turėtų įsitraukti ir saugumo institucijos?
Žinoma, geležinkeliai bet kuriuo atveju tiria kiekvieną incidentą. Tačiau nepamirškime ir kitų šio įvykio dedamųjų – sustabdytas traukinių eismas, sutrikęs tranzitas.
Lietuva turi reakcijos planus tokiais atvejais, ypač kai kalbama apie, pavyzdžiui, rusiško tranzito stabdymą. Tokie planai buvo testuojami per pratybas – buvo pasitelktas ir sraigtasparnis. Tai galima vertinti kaip galimybę patikrinti savo pasirengimą ekstremalioms situacijoms.
Taip pat girdėjome, kad viena iš versijų – prasta bėgių techninė būklė. Ar galime daryti prielaidą, kad infrastruktūra yra nepakankamai prižiūrima? Ar saugu ja naudotis?
Manau, kad tokias išvadas daryti dar per anksti – reikia oficialaus geležinkelių vertinimo. Tačiau verta atkreipti dėmesį, kad vykstant didelių valstybinių įmonių valdymo pertvarkoms – keičiantis vadovybei, valdyboms – gali atsirasti ir netiesioginių pasekmių. Galbūt priežiūros kokybė susilpnėja. Tai tik prielaidos, bet atsakymai turi būti aiškūs, o komunikacija – greitesnė ir nuoseklesnė. Žmonėms tai rūpi: net jei, pavyzdžiui, tūkstantis žmonių nepasiekė savo kelionės tikslo, tai nėra smulkmena. Turime precedentų, kai panašios situacijos buvo vertinamos kaip hibridinės atakos ir sukėlė didelių nuostolių.
Lenkijoje neseniai buvo panašus atvejis, jų reakcija atrodė rimtesnė. Ar mes ne per lengvai žiūrime į šią situaciją?
Lenkijoje ir Italijoje kai kuriais atvejais diversijos buvo nustatytos iš karto – pavyzdžiui, kai buvo akivaizdūs bėgių pažeidimai ar sprogimai.
Tačiau prisiminkime ir senesnes istorijas. Prieš maždaug 15 metų buvo nustatyta, kad tam tikra Rusijoje pagaminta lokomotyvų ryšio įranga turėjo saugumo spragų – vadinamąsias „užpakalines duris“, leidusias nuotoliniu būdu gauti informaciją apie traukinių judėjimą. Tai buvo įvardyta kaip grėsmė nacionaliniam saugumui. Nežinau, kiek ši problema galutinai išspręsta, tačiau tai rodo, kad infrastruktūrai pakenkti galima įvairiais būdais. Todėl svarbiausia – greita reakcija ir aiški komunikacija.
O jei tokios sistemos vis dar būtų naudojamos, ką teoriškai būtų galima padaryti?
Nenoriu spekuliuoti – per 15 metų tokios sistemos turėjo būti pakeistos. Buvo galima gauti informaciją apie traukinių buvimo vietą ir kitus duomenis. Vis dėlto pats faktas rodo, kad tokios rizikos egzistavo, todėl į kiekvieną incidentą reikia žiūrėti atsakingai.
Visą pokalbį išgirskite interviu pradžioje esančiame vaizdo įraše.
