Navickės reikėtų jam į kompaniją...
Mano katinas – reta šunsnukio rūšis.
Keista. Juk pažinojau jo motiną. Padori, subtili katė buvo. Net kamuoliuką atnešdavo. Matyt, viskas – dėl tėvo. Tiesa, jis su manimi net nesusipažino. Neapsirūpino – kad aš nepradėčiau alimentų pelėmis reikalauti. Bet manau, kad sūnus jį pralenkė savo šunsnukiškumu.
Jis – gerontofilas ir alfonsas. Įsitrina pasitikėjimu pas močiutes. Laimė, bent jau pas pensininkes, ne pas procentininkes. Nors ir šitas variantas jam būtų įkandamas. Nes jis – tikras artistas ir avantiūristas.
Šiandien mačiau savo katiną benamio ir visų atstumto padaro amplua. Susitikom prie kioskelio kampo. Jis sekė močiutę. Toji išėjo su maišeliu „Whiskas“. Mano gyvulys pastatė ausis ir išpaišė veide gailestingą snukutį. Po to perėjo prie „preliudijų“, išpūtęs uodegą ir aktyviai trindamasis į močiutės kelius. Ši ištirpo:
– Vargšelis katinėlis… toks meilus… aš jam vis ką nors skanaus nuperku... – naiviai kreipėsi į mane.
Ir veltui.
Man būtų įdomu pažiūrėti, kaip tas „vargšiukas katinėlis“ springsta tuo Whiskas.
Prieš pusvalandį jis vienas pats sėkmingai surijo visą virtą jautieną, kuri buvo skirta ir jam, ir šuniui.
„Vargšelis“ visgi mane atpažino – ir dingo alyvų krūmuose. Iki pat kiemo vartelių niršau, kerštingai įsivaizduodamas, kaip visų pirma jį išprausiu su balikliu, tada sučipuosiu, užkabinsiu antkaklį. Nutrauksiu jo aktorinę karjerą, kol dar neįsiūbavo.
Bet paskui pagalvojau – o kam? Gal kuri iš tų jautrių močiučių jam paliks palikimą? Užrašys kokį butą? Ar bent paminės testamente?

veškit jį į Gvantanama.

O kodėl Navicko nelaiko? Sulauks notos iš Izraelio