Tėčiai mokosi tėvystės

„Lie­taus bi­jo tik cuk­rus“ – op­ti­mis­tiš­kai šyp­so­jo­si tė­ve­lis, va­kar per lie­tų at­ly­dė­jęs sa­vo ma­žy­lį į aš­tun­ta­jį tra­di­ci­nį ren­gi­nį „Aš – ma­ža­sis šiau­lie­tis“. Šie­met kvie­ti­mai da­ly­vau­ti šven­tė­je iš­siųs­ti 1100 ma­žų­jų šiau­lie­čių, šven­tė­je už­si­re­gist­ra­vo 570. Tė­vo die­nos iš­va­ka­rė­se klau­sė­me jų, ar sun­ku bū­ti tė­čiu?

Tė­tis kas­dien mo­ko­si nau­jų da­ly­kų

Ei­lė­je prie do­va­nų su­ti­ko­me tė­tį Da­lių Žy­man­tą. Ve­ži­mė­ly­je ra­miai mie­go­jo 4 mė­ne­sių Ig­nas. „Fi­nan­sai lė­mė, kad da­bar pa­grin­di­nis ma­no dar­bas – tė­čio. Išė­jau vai­ko prie­žiū­ros ato­sto­gų, o dar­buo­tis su Ig­nu iš­lei­džia­me jo ma­mą“, – pa­sa­ko­jo tė­tis. Da­lius di­de­lių sun­ku­mų sa­vo nau­ja­me „dar­be“ ne­ma­to.

„Kas­dien rei­kia iš­mok­ti dau­gy­bę nau­jų da­ly­kų. Kas sun­kiau­sia? Sup­ras­ti, kas ne taip, kai ma­žy­lis aki­vaiz­džiai ima reikš­ti sa­vo ne­pa­si­ten­ki­ni­mą. Ži­no­ma, jau tu­riu komp­lek­tą va­rian­tų, ku­riuos po vie­ną ten­ka at­mes­ti. Na, jei at­kren­ta vi­si, nu­spren­džia­me, kad Ig­nas tie­siog no­ri pa­verk­ti“, – op­ti­mis­tiš­kai tė­vys­tės var­gus ver­ti­na Da­lius.

At­gal ne­žvel­gia ir ne­svars­to, ar jo spren­di­mas ei­ti vai­ko prie­žiū­ros ato­sto­gų bu­vo tei­sin­gas. „Ga­li­my­bė tė­vams ei­ti vai­ko prie­žiū­ros ato­sto­gų bu­vo ir anks­čiau, gal tik jie re­čiau ja pa­si­nau­do­da­vo. Grei­čiau­siai di­džiau­sia kliū­tis bu­vo min­tys: „Kaip aš lik­siu su vai­ku, juk tu­riu ap­rū­pin­ti šei­mą. Te­gul ma­mos ver­da val­gy­ti ir kei­čia saus­kel­nes.“ To­kia po­zi­ci­ja ir da­bar kai kur gy­va. Taip, iš pra­džių kar­tais pa­gal­vo­da­vau ir aš. Bet fi­nan­si­niai da­ly­kai pa­tvir­ti­no mū­sų spren­di­mo tei­sin­gu­mą“, – sa­kė Da­lius.

„Vai­kui ge­riau, kai ma­ma ša­lia“

Ki­to­je ei­lė­je su žmo­na Je­le­na ir at­ža­lo­mis – 3 me­tu­kų Leo­nar­du ir še­šių mė­ne­sių Vik­to­ri­ja lie­tu­je mir­kęs Kęs­tu­tis Lin­ga sa­kė pa­si­nau­do­jęs ga­li­my­be mė­ne­siui išei­ti tė­vys­tės ato­sto­gų. Tai, Je­le­nos žo­džiais, jai bu­vo la­bai ver­tin­ga pa­gal­ba, šei­mo­je gi­mus ant­ram vai­kui.

Pak­laus­ta, ar ne­svars­tė ga­li­my­bės vy­rui, o ne jai ei­ti vai­ko prie­žiū­ros ato­sto­gų, jau­na ma­ma bu­vo ga­na kri­tiš­ka: „Ma­nau, vis tiek vai­kui ge­riau, kai ma­ma ša­lia.“

Je­le­na pri­pa­ži­no, kad tė­tį vai­kai na­muo­se ma­to per re­tai ir ma­žai: „Ma­žy­liai no­ri ma­mos ir tė­čio kar­tu, ta­čiau eko­no­mi­nė si­tua­ci­ja dik­tuo­ja sa­vo dar­bo gra­fi­ką.“ Kęs­tu­tis, kiek ga­lė­da­mas sten­gia­si pa­dė­ti žmo­nai: „Aš mau­dau vy­res­nė­lį, Je­le­na – ma­žą­ją“. „Tė­tis gal kam­ba­rius daž­niau su­tvar­ko, nes ma­ma kar­tais ne­spė­ja,“ – jam pri­ta­ria Je­le­na.

Ant­ruo­ju ma­žy­liu ža­da pa­si­rū­pin­ti tė­tis

„Tu­riu ge­rą darb­da­vį, – šyp­so­jo­si Ta­das Go­tau­tas, pa­klaus­tas, kaip dar­bo me­tu pa­vy­ko at­ly­dė­ti šei­my­ną – aš­tuo­nių mė­ne­sių Ak­vi­lę ir žmo­ną Kris­ti­ną į šven­tę. Šie­met šei­ma pir­mą kar­tą pa­žy­mės Tė­vo die­ną, ta p­ro­ga Kris­ti­na su duk­re­le Ta­dui ža­da kep­ti tor­tu­ką.

Kris­ti­nos žo­džiais, tė­čiui yra už ką dė­ko­ti: „Vi­sur mū­sų tė­tis spė­ja pa­dė­ti: ir mau­dant, ir žai­džiant, ir pa­mie­go­ti man lei­džia, kai rei­kia.“

Ga­li­my­bės vai­ko prie­žiū­ros ato­sto­gų ei­ti Ta­dui šei­ma net ne­svars­tė, nes tai pa­da­ry­ti Kris­ti­nai bu­vo „tie­siog pa­to­giau“. Ta­čiau ža­da šią ga­li­my­bę ap­gal­vo­ti, jei atei­ty­je su­si­lauks ant­ros at­ža­los. „Kei­si­mės“, – drą­siai pa­tvir­ti­na Ta­das.

Marina VISOCKIENĖ