Aš esu įsitikinęs, kad Baltų Tautoms - tai yra Lietuviams ir Latviams - būtina vėl atsitiesti po pastarojo, maždaug 20 metų vykusio laipsniško "nusilenkimo europiniams tolerastams", ir toliau tęsti prieš beveik 1000 metų pradėtą Baltiškąją Rekonkistą - tai yra baltų žemių "atkariavimą".
Nes be puolimo neįmanoma laimėti - tie, kas tik ginasi, yra pasmerkti pralaimėjimui. Tai bet kokios kovos esminis principas.
Kaip tik todėl Baltiškoji Rekonkista turi tapti mūsų geostrateginiu tikslu.
Kitas reikalas - konkreti taktika ir priemonės konkrečiu istoriniu laikotarpiu.
Yra taip vadinami istoriniai bifurkaciniai ("išsišakojimo") taškai laike, kai pakanka menko postūmio, kad istorija nueitų vienu keliu arba kitu...
Štai tokiais taškais mes ir privalome ryžtingai pasinaudoti.
Dabar mums svarbiausia, pasinaudojant kitų valstybių interesais, siekti nuosavų strateginių tikslų.
Nagrinėjant esamą padėtį ilgalaikiu geopolitiniu požiūriu mes - paskutinieji išlikę baltai: Lietuviai ir Latviai - turime siekti ne tik tolimesnės mūsų etninių žemių slavinizacijos "kieto" sustabdymo, bet ir Baltiškosios Rekonkistos - savo suslavintų žemių atgavimo ir atlietuvinimo bei atlatvinimo.
Lietuvai tai būtų:
- Rusijos imperijos 1945 m. laikinai okupuota pietinė Mažosios Lietuvos dalis (taip vadinama Karaliaučiaus sritis),
- Stalino Lenkijai po WW2 karo padovanota Mažosios Lietuvos dalis (Geldapės apskritis ir Žydkiemis),
- Lenkijos "sukilėlio" Želigovskio 1920 m. užgrobtos Dzūkijos ir Suvalkijos dalys (susigrąžinant Lietuvių Tautos žemes iki istorinės 1569 m. nustatytos sienos).
- Baltarusijai Stalino 1939 m. padovanota Rytų Lietuvos dalis (susigrąžinant Lietuvių Tautos žemes iki istorinių, 1920 m. liepos 12 d. sutartimi patvirtintų, sienų).
Latvijai tai būtų visų pirma:
- istorinės Abrenės srities susigrąžinimas, kurią Sovietija 1945 m. okupavo ir aneksavo, ir netgi pervadino į Pytalovo.
Išvardintų tikslų pasiekimas yra esminis mūsų - paskutiniųjų Baltų Tautų - geopolitinis uždavinys artimiausią šimtmetį.
Tam visų pirma privalome pasiekti galutinio Rusijos imperijos subyrėjimo.
Ir kaip to išdava - Mažosios Lietuvos pietinės dalies susigrąžinimas.
Tai yra mūsų artimiausias strateginis Lietuviškosios Rekonkistos uždavinys.
Šį kartą tai padarysime remiant JAV - o gal ir Vokietijai..., nes Vokietijos interesai ir dabar nesutampa su Lenkijos interesais (kaip ir 1923 m., kada mes to dėka susigrąžinome šiaurinę Mažosios Lietuvos dalį).
ATSAKYTI
Žygeivis
2017-02-16 18:12:16
Pranešti apie netinkamą komentarą
0
-1
Realybę sukuria ne tie, kas dvejoja ir besibaimina - tai istorija jau daug kartų įrodė.
Kitas reikalas, kad ryžtingų žingsnių būtina imtis tik tam tinkamu momentu.
Bet svarbiausia šį momentą nepražiopsoti. :)
Dabar jau pamirštama, kad Sąjūdyje iš tikrųjų daugiau mažiau dalyvavo (tai yra bent jau nueidavo į mitingus) tik maždaug 100 000 žmonių - iš daugiau kaip 3 milijonų.
Ir iš tų 100 000 tik apie 10 000 buvo nusiteikę pakankamai ryžtingai.
Štai tokia buvo realybė tada.
Beje, ir dabar panaši...
Yra taip vadinami istoriniai bifurkaciniai ("išsišakojimo") taškai laike, kai pakanka menko postūmio, kad istorija nueitų vienu keliu arba kitu...
Štai tokiais taškais mes ir privalome ryžtingai pasinaudoti.
Pvz., Sąjūdžio vadovybė, nors ir labai drebėdama ir abejodama, tokiu "tašku" tuo metu pasinaudojo, ir mes dabar turime nepriklausomą Lietuvą bei subyrėjusią Sovietų imperiją. :)
Pasaulio patirtis rodo, kad visada įvairiuose istoriją lemiančiuose įvykiuose, aktyviai juos paveikdami, dalyvauja palyginti labai menkas žmonių skaičius - keli šimtai, geriausiu atveju keli tūkstančiai.
O kiti eina "bendra mase" ten, kur veda aktyvieji.
Todėl svarbiausia ir yra, kad tais aktyviaisiais ir vėl būtume mes ar būsimi mūsų idėjų sekėjai, o ne mūsų įvairūs "draugai"....
Pagrindinis mūsų tikslas ir 1990 m., ir dabar yra tas pats - Lietuviška Lietuva.
Ir mes link to švento tikslo palengva artėjame - bėda tik, kad mūsų valdžioje sėdi gana daug mankurtų ir išsigimėlių, kurie, kaip ir Suslovas 1945 m., labai stengiasi išlietuvinti Lietuvą.
ATSAKYTI
kaubojus
2017-02-16 12:56:09
Pranešti apie netinkamą komentarą
3
-1
Na visiškas marazmas.. Ir kur ta ponia-panelė mato tas grėsmes virsti Š. Korėja? Panašu, kad iš didelio rašto- išėjo už krašto.... Nematau jokių prielaidų tokiam virsmui; dar daugiau- tokios kalbos yra juokingos, jei ne kvailos... Tokia nesąmonė, kaip Š.Korėja gali atsirasti tiktai Azijoje, bet ne Europoje, ir tai tik komunistinio iškrypimo atveju. Kažkas panašaus buvo Albanijoje prie komunistų..... Na dar Rusijoje galimas toks scenarijus.... Nusipaistė moterėlė....
ATSAKYTI
PP
2017-02-16 09:56:43
Pranešti apie netinkamą komentarą
4
-1
Visai netinkamas Lietuvos ir Šaurės Korėjos paralelės ... Tai dar II pasaulinio karo dalybų pasekmės. Neliko 2 Vokietijų ,su laiku susijungs ir Korėjos.
ATSAKYTI
Baltiškoji Rekonkista
Aš esu įsitikinęs, kad Baltų Tautoms - tai yra Lietuviams ir Latviams - būtina vėl atsitiesti po pastarojo, maždaug 20 metų vykusio laipsniško "nusilenkimo europiniams tolerastams", ir toliau tęsti prieš beveik 1000 metų pradėtą Baltiškąją Rekonkistą - tai yra baltų žemių "atkariavimą".
Nes be puolimo neįmanoma laimėti - tie, kas tik ginasi, yra pasmerkti pralaimėjimui. Tai bet kokios kovos esminis principas.
Kaip tik todėl Baltiškoji Rekonkista turi tapti mūsų geostrateginiu tikslu.
Kitas reikalas - konkreti taktika ir priemonės konkrečiu istoriniu laikotarpiu.
Yra taip vadinami istoriniai bifurkaciniai ("išsišakojimo") taškai laike, kai pakanka menko postūmio, kad istorija nueitų vienu keliu arba kitu...
Štai tokiais taškais mes ir privalome ryžtingai pasinaudoti.
Dabar mums svarbiausia, pasinaudojant kitų valstybių interesais, siekti nuosavų strateginių tikslų.
Nagrinėjant esamą padėtį ilgalaikiu geopolitiniu požiūriu mes - paskutinieji išlikę baltai: Lietuviai ir Latviai - turime siekti ne tik tolimesnės mūsų etninių žemių slavinizacijos "kieto" sustabdymo, bet ir Baltiškosios Rekonkistos - savo suslavintų žemių atgavimo ir atlietuvinimo bei atlatvinimo.
Lietuvai tai būtų:
- Rusijos imperijos 1945 m. laikinai okupuota pietinė Mažosios Lietuvos dalis (taip vadinama Karaliaučiaus sritis),
- Stalino Lenkijai po WW2 karo padovanota Mažosios Lietuvos dalis (Geldapės apskritis ir Žydkiemis),
- Lenkijos "sukilėlio" Želigovskio 1920 m. užgrobtos Dzūkijos ir Suvalkijos dalys (susigrąžinant Lietuvių Tautos žemes iki istorinės 1569 m. nustatytos sienos).
- Baltarusijai Stalino 1939 m. padovanota Rytų Lietuvos dalis (susigrąžinant Lietuvių Tautos žemes iki istorinių, 1920 m. liepos 12 d. sutartimi patvirtintų, sienų).
Latvijai tai būtų visų pirma:
- istorinės Abrenės srities susigrąžinimas, kurią Sovietija 1945 m. okupavo ir aneksavo, ir netgi pervadino į Pytalovo.
Išvardintų tikslų pasiekimas yra esminis mūsų - paskutiniųjų Baltų Tautų - geopolitinis uždavinys artimiausią šimtmetį.
Tam visų pirma privalome pasiekti galutinio Rusijos imperijos subyrėjimo.
Ir kaip to išdava - Mažosios Lietuvos pietinės dalies susigrąžinimas.
Tai yra mūsų artimiausias strateginis Lietuviškosios Rekonkistos uždavinys.
Šį kartą tai padarysime remiant JAV - o gal ir Vokietijai..., nes Vokietijos interesai ir dabar nesutampa su Lenkijos interesais (kaip ir 1923 m., kada mes to dėka susigrąžinome šiaurinę Mažosios Lietuvos dalį).
Kitas reikalas, kad ryžtingų žingsnių būtina imtis tik tam tinkamu momentu.
Bet svarbiausia šį momentą nepražiopsoti. :)
Dabar jau pamirštama, kad Sąjūdyje iš tikrųjų daugiau mažiau dalyvavo (tai yra bent jau nueidavo į mitingus) tik maždaug 100 000 žmonių - iš daugiau kaip 3 milijonų.
Ir iš tų 100 000 tik apie 10 000 buvo nusiteikę pakankamai ryžtingai.
Štai tokia buvo realybė tada.
Beje, ir dabar panaši...
Yra taip vadinami istoriniai bifurkaciniai ("išsišakojimo") taškai laike, kai pakanka menko postūmio, kad istorija nueitų vienu keliu arba kitu...
Štai tokiais taškais mes ir privalome ryžtingai pasinaudoti.
Pvz., Sąjūdžio vadovybė, nors ir labai drebėdama ir abejodama, tokiu "tašku" tuo metu pasinaudojo, ir mes dabar turime nepriklausomą Lietuvą bei subyrėjusią Sovietų imperiją. :)
Pasaulio patirtis rodo, kad visada įvairiuose istoriją lemiančiuose įvykiuose, aktyviai juos paveikdami, dalyvauja palyginti labai menkas žmonių skaičius - keli šimtai, geriausiu atveju keli tūkstančiai.
O kiti eina "bendra mase" ten, kur veda aktyvieji.
Todėl svarbiausia ir yra, kad tais aktyviaisiais ir vėl būtume mes ar būsimi mūsų idėjų sekėjai, o ne mūsų įvairūs "draugai"....
Pagrindinis mūsų tikslas ir 1990 m., ir dabar yra tas pats - Lietuviška Lietuva.
Ir mes link to švento tikslo palengva artėjame - bėda tik, kad mūsų valdžioje sėdi gana daug mankurtų ir išsigimėlių, kurie, kaip ir Suslovas 1945 m., labai stengiasi išlietuvinti Lietuvą.