Apie tai laidoje kalbėjo Nacionalinio pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimo pirmininkė Ineta Kursevičienė ir pasieniečių profesinės sąjungos atstovas Rimantas Liepa.
Koks yra pareigūnų trūkumas?
Ar tas atlyginimų pakėlimas ir yra būtent tai, kas išspręstų šią problemą? Naujosios Vyriausybės programoje apie pareigūnus parašyta iš esmės lygiai tas pats, kas buvo Ingos Ruginienės Vyriausybės programoje. Kokia yra reali situacija? Koks šiuo metu yra pareigūnų trūkumas ir koks lūkestis dėl atlyginimų?
I. Kursevičienė: Turbūt mes kiekvienas, atsistoję į bet kurio būsimo darbuotojo vietą, ar tai būtų valstybinė tarnyba, ar privatus sektorius, turime kažkokį lūkestį, kaip mūsų atlyginimas keisis dirbant toje pačioje įstaigoje ir keliant savo kvalifikaciją.
Juo labiau kad mes atitinkamai investuojame ir į savo mokslą, išsimoksliname, kad gautume kažkokias pareigas. Natūralu, kad pareigūnai, ateidami į tarnybą, irgi tokį lūkestį kelia. Jie nori matyti aiškią piramidę, kaip jų atlyginimai dėliosis tęsiant tarnybą.
Mes iš tikrųjų turime pavyzdžių čia, Lietuvoje. Mums nereikia dairytis į kaimynines šalis. Krašto apsaugos ministerija yra pakankamai neblogai susitvarkiusi šioje srityje. Atėjęs karys, pradėjęs tarnybą kariuomenėje, aiškiai žino, kokia jo atlyginimo perspektyva ir kaip jis gali pasiekti didesnį darbo užmokestį.
Pas mus šiandien to nėra, nes paprasčiausiai kiekvieni metai yra priklausomi nuo skiriamų asignavimų, o įstaigų vadovai, tos pačios profesinės sąjungos, galiausiai ir patys pareigūnai yra įkaitai to, ko Vyriausybė nesugeba metai iš metų išspręsti.
Mes šito siekiame jau ne vienus ir ne dvejus metus, su kolegomis, kitais „profsąjungiečiais“ apie tai kalbame. Turėtų būti priimtas bendras Vyriausybės sutarimas, kad ilgalaikis finansavimas statutiniams pareigūnams, tiek Teisingumo ministerijos, tiek Vidaus reikalų ministerijos, būtų numatytas trejų–penkerių metų perspektyvoje.
Apie tai viešojoje erdvėje girdžiu kalbant mūsų naująjį ministrą ir labai tikiuosi, kad tos kalbos virs realiais darbais, nes ir su ministru Kondratovičiumi apie tai buvo kalbėta. Jis tokią iniciatyvą gal ir būtų pradėjęs vystyti, jeigu būtų likęs šiose pareigose iki kadencijos pabaigos.
Pareigūnų darbo užmokesčio dydis tiesiogiai atliepia jų darbo kokybę. Aš pasakysiu kodėl. Žmogui po savo tarnybos reikia sukti galvą, kaip papildomai uždirbti šeimai pinigų. Aš tikrai nedramatizuoju.
Didžioji dalis pareigūnų gyvena dirbdami antrus ir net trečius darbus. Tai nėra kalba vien tik apie tuos, kurie dirba pamainomis, ugniagesius ar pasieniečius. Tokių yra nemaža dalis ir pačioje policijoje.
Žmonės renkasi kitą ekstremalią, aš ją taip vadinu, specialybę – greitosios pagalbos vairuotojo, felčerio, paramediko duoną, kur jie patys investuoja į save. Pareigūnų darbo užmokestis tiesiogiai daro įtaką jų poilsio ir darbo režimui.
Mes turbūt drąsiai galime sakyti, jog visuomenė gali nesulaukti ir tinkamos realios pagalbos, kai žmogus į tarnybą atvyksta nepailsėjęs. Čia jau atsakomybė ne vien įstaigų vadovų – sužiūrėti, kad jie nedirbtų antrų, trečių darbų. Uždrausti jiems to realiai negali, nes darbuotojai siekia išgyventi.
Mūsų profesinių sąjungų užduotis, kaip ir ministerijos bei Vyriausybės, yra išlaikyti pareigūną tarnyboje kuo ilgiau, bet atliepti jo lūkestį dėl darbo užmokesčio ir socialinių garantijų taip, kad jam nereikėtų dirbti per kelis darbus. Jis galėtų tobulinti savo žinias ir teikti reikiamą pagalbą visuomenei, ko mes iš jų ir tikimės.
Gal galite patikslinti dėl pareigūnų trūkumo – koks jis šiuo metu yra? Koks tuomet yra lūkestis dėl atlyginimų? Kiek procentų norėtumėte matyti juos augant ateinančių metų biudžete?
I. Kursevičienė: Aš kalbėsiu turbūt tais skaičiais, kuriuos jau esame ne kartą teikę. Naujausios informacijos neturiu, bet šiandien policijos pareigūnų trūkumas yra virš 1,2–1,3 tūkst. Nenoriu spekuliuoti skaičiais, kol tikrai neturiu jų visų po ranka, bet šiandien galima drąsiai sakyti, kad tie skaičiai nemažėja. Turiu omenyje, kad trūkumas nemažėja, jis tik didėja.
Girdžiu ir iš kolegų pasieniečių, ir iš kitų tarnybų pareigūnų, kad jie traukiasi, išeina net nesulaukę pensinio amžiaus, neišdirbę tiek, kad gautų pensiją vidaus tarnyboje. Tai yra patrauklaus amžiaus žmonės, kurie dar gali įsitvirtinti darbo rinkoje. Kalbu apie 30-mečius, 35-erių metų amžiaus žmones. <...>
Ta kalba buvo pradėta prieš dvejus metus. Šiandien turbūt jau turėtume kalbėti apie didesnius pinigus, nes infliacija ir kainos auga. Greičiausiai čia būtų derybų objektas, bet jeigu pavyktų išsiderėti 1,5 tūkst. eurų, kad tai būtų pradinis darbo užmokestis į tarnybą atėjusiam pareigūnui, man atrodo, ir profesijos patrauklumo tema taptų kur kas lengviau sprendžiama. Aiškiai būtų sudėliotas ir kitas etapas, kaip atrodys jo karjera iš piniginės pusės.
Koks yra lūkestis dėl atlyginimų?
Kaip dėl pasieniečių? Koks yra jų lūkestis dėl atlyginimų ir kiek jūs kenčiate nuo pareigūnų trūkumo? Pavyzdžiui, Latvija prašo 100 pasieniečių į pagalbą kovai su migrantais, bet ar mes apskritai turime tokius pajėgumus, kad galėtume ten nusiųsti 100 pareigūnų ir kartu tinkamai apsaugoti savo sieną?
R. Liepa: Taip, turime apie 10 proc. pasieniečių trūkumą ir jis yra stabilus. Dėl finansavimo, apie kurį kalba Ineta, jau gal penkerius ar šešerius metus ir Lietuvos teisėsaugos pareigūnų federacija, ir Pasieniečių profesinė sąjunga politikams kalba aiškiai ir nedviprasmiškai, kad vis dėlto reikėtų pagaliau priimti politinį sprendimą.
Kaip Krašto apsaugai, taip ir Vidaus reikalų ministerijai turėtų būti skiriamas tam tikras procentas nuo bendrojo vidaus produkto. Tada baigtųsi politikų manipuliacijos, kiek skirti Vidaus reikalų ministerijai pinigų: norime – skirsime, mylime – skirsime, nemylime – neskirsime.
Tada ir Vidaus reikalų ministerija turėtų pagrindą ir galėtų pareigūnams žadėti kažką stabilaus. Mes neturime darbų tęstinumo. Pas mus ateina vienas ministras – gera idėja, bet pinigų negauna. Dabar atėjo irgi jaunas, energingas žmogus, turi idėjų, bet ką jis padarys, jeigu vėl negaus pinigų?
Mūsų norai, lūkesčiai yra nuolat ignoruojami. Niekas mūsų neišgirsta, kol kažkas neužsidega. Dabar dėl 100 žmonių skyrimo į Latviją – aš manau, kad tai yra nesąmonė, nes 100 žmonių nieko neišspręs. Latvija turėjo pakankamai laiko, kaip ir Lietuva, pasirūpinti savo valstybės sienos saugumu.
Dabar iš jų plūsta migrantai per Lietuvą ir net mūsų politikai čia nemato problemos – tai yra absurdas. Pacituosiu dabartinį vidaus reikalų ministrą. Jis labai teisingai pasakė, kad pirmiausia mums turi rūpėti mūsų valstybė. Jis kalbėjo ir apie sienų atnaujinimą – viskas yra susiję. Pradėkime nuo savęs, aprūpinkime pareigūnus.
Nemanau, kad policininkas, pasienietis ar Viešojo saugumo tarnybos darbuotojas yra kažkuo prastesnis už krašto apsaugos šauktinį arba kariškį. Tada iš to kyla klausimas: kodėl mes finansuojame vieną organizaciją, kuri atsako už krašto saugumą, o keturioms ar penkioms kitoms organizacijoms, policijai, ugniagesiams, Viešojo saugumo tarnybai, pasieniečiams, metame likučius?
Kodėl krašto apsaugoje devynis mėnesius atitarnavęs šauktinis, kuris atėjo pagal sąrašus, gali išeiti su iki 6 tūkst. eurų siekiančia išmoka, o pareigūnas, atidirbęs 10 metų, gali išeiti tuščiomis kišenėmis? Pas mus neproporcingai: vienos organizacijos gauna perteklinius pinigus, kitos vaikšto ir „ubagauja“. Kol bus tokia politika, mes neturėsime nei kvalifikuotų darbuotojų, nei kažkokių perspektyvų.
Visą „Žinių radijo“ laidą rasite čia:
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
Reikia daugiau atsivežti iš Nigerijos, Afganistano ir Nepalo, ir visokeriopai skatinti migraciją. Būtų labai geri pasieniečiai, laisvai susikalbėtų su perlipusiais per tvorą jų gimtąja kalba. /s
