Šuniuko „mokymas skraidyti“ išgarsino Lietuvą. Mūsų šalis dar labiau išgarsėtų, jei pasaulis sužinotų, jog Lietuvos kaimuose skandinti kačiukus ar šuniukus yra įprasta.
Šuns Pipiro istorija išgarsino Lietuvą visame pasaulyje. Dabar mūsų šalis užsienyje žinoma ne tik kaip prostitučių tiekėja ar plėšikų buveinė, bet dar ir kaip gyvūnų kankintojų kraštas. Jurbarko rajono Seredžiaus miestelio gyventojas Svajūnas Beniukas (22 m.) greičiausiai taip ir būtų gyvenęs išgėrinėdamas ir vagiliaudamas, kartais sudrumsdamas tai vieno, tai kito kaimo ar miestelio ramybę ir viešąją tvarką, bet netikėtai net sau pačiam buvo tituluotas žiauriausiu visos šalies žmogumi.
Pasauliui gaila Pipiro
Iš Kauno į gimtąjį Seredžių parvykusiam jaunam vyrukui kažkuo užkliuvo kaimyno šuo Pipiras. Vėliau teisme jis teisinsis, esą šunėkas pjovęs jo motinos vištas ir lakstydamas be priežiūros pridaręs daug nuostolių – mat šeimininkas visai šunimi nesirūpinęs.
Tad „pasirūpinti” Pipiru nusprendė S. Beniukas... Pasičiupęs šunį ir į kompaniją pasikvietęs keletą draugų, patraukė prie tilto. Draugai tuo tarpu mobiliaisiais telefonais nusprendė nufilmuoti S. Beniuko parengtą susidorojimą. Atkulniavę iki tilto apsidairė, ar aplink nėra liudytojų, ir S. Beniukas šunį nutėškė iš 20 metrų aukščio...
Teisme jis vėlgi dievagojosi, esą norėjęs šunį įmesti į vandenį, esą žudyti nė neketinęs, tik norėjęs pamokyti, bet kadangi buvęs išgėręs, tai nepataikęs į upę – šuo žnegtelėjo ant pakrantės žvyro.
Netrukus filmukas apie “skraidantį” Pipirą atsidūrė visame pasaulyje populiariame tinklalapyje ir sukėlė tikrą audrą. Įvykio aidai pasiekė net tolimąją Ameriką – pasipiktinę amerikiečiai subūrė tokiu sadisto elgesiu pasibaisėjusių gyvūnėlių mylėtojų grupę. Dėmesį į Pipiro istoriją atkreipė ir Prancūzijos, Rusijos, Olandijos, Belgijos žiniasklaida. Štai rusai viename naujienų portale S. Beniuką praminė „nekenčiamiausiu nusikaltėliu”, belgai pakrikštijo jį „budeliu”. Net Lietuvos ambasados užsienyje normaliai dirbti negalėjo – visi tik ir kalbėjo apie Pipirą. Atsirado nemažai norinčių „Nuaro” darbuotojų slaugomą šunį priglausti – į gyvūnų priežiūros centrą kreipėsi ir Lietuvos gyventojai, ir geraširdžiai užsieniečiai.
Vis dėlto po savaitės Pipiras nugaišo.
Sadistams – didesnės bausmės?
Nuo šios istorijos sukruto net Seimas – užsimojo griežtinti bausmes už žiaurų elgesį su gyvūnais.
Dabar galiojančiame Baudžiamajame kodekse už žiaurų elgesį su gyvūnais numatyta bauda, viešieji darbai, areštas arba laisvės atėmimas iki vienerių metų, bet, anot seimūnų, tokios bausmės sadistams per lengvos. „Darbiečių” Dangutės Mikutienės ir Vytauto Gapšio sumąstytoje pataisoje siūloma panaikinti galimybę skirti paprastą areštą, o maksimalų laisvės atėmimo laiką prailginti iki 4 metų. Toks nusikaltimas būtų laikomas apysunkiu ir bauda už jį siektų iki 26 000 litų. Beje, už nesunkų žmogaus sveikatos sutrikdymą gresia laisvės atėmimas tik iki 3 metų…
„Šuns Rudžio” (iš pradžių taip vadintas Pipiras) pataisą palaiko jau daugiau kaip 10 000 socialinio tinklapio narių. Pataisą inicijavusi D. Mikutienė tikina, kad tas, kas gali nuskriausti šunį, gali lengvai pakelti ranką ir prieš žmogų, tad, anot parlamentarės, įstatymo pataisa yra labai reikalinga.
Jeigu pataisa bus priimta, gyvūnų kankintojams Lietuvoje grės kone didžiausia atsakomybė visoje Europoje. Nedaug trūksta ir iki Amerikos – dar keletas po internetą pasklidusių vaizdelių apie skriaudžiamus keturkojus, ir jų skriaudikus bus galima įkalinti iki gyvos galvos. Beje, daugelis tokiu įstatymu tikrai apsidžiaugtų – interneto forumuose jau skambėjo grasinimai mirtimi Pipiro skriaudėjui – nuskandinimu, sudeginimu, pakorimu ir kitais būdais.
Pipiro istorija – ne pirma ir ne paskutinė
Tuo tarpu teisininkai sutrikę. Vargu ar bausmės didinimas išgąsdins žiauruolius – juk seniai aišku, kad gerokai svarbiau yra bausmės neišvengiamumas, o ne jos dydis. Už žiaurų elgesį su gyvūnais daugelis atsiperka baudomis, arba išvis išvengia atsakomybės. S. Beniukas už Pipiro nužudymą nuteistas 8 mėnesiams laisvės atėmimo – kol kas tai didžiausia bausmė, skirta už tokį nusikaltimą, ir tai turbūt tik todėl, kad istorija išlindo į viešumą ir sulaukė visuotinio pasmerkimo.
Štai prieš porą metų nepilnamečiui Kėdainių rajono gyventojui teismas skyrė 3 mėnesius laisvės atėmimo už tai, kad šis padegė ožką. Paauglys nusižiūrėjo besiganantį gyvulį prie Dotnuvėlės upės ir sumanė, kad būtų smagu pažiūrėti, ką darys padegta ožka. Apipylęs ją degiu skysčiu ir padegęs, sadistas susidomėjęs stebėjo, kaip deganti ožka blaškėsi po miestelio gatvę... Smarkiai apdegusį gyvulį medikams teko užmigdyti – išdegintomis akimis ir sutinusia galva ožka kentė didelius skausmus.
Laisvės atėmimo bausmes teismas skyrė ir dviem iš trijų klaipėdiečių, kurie nugalabijo kaimyno vilkšunį. Girti vyrai šunį badė šakėmis, plaktuku trankė per galvą, galop pribaigė kastuvo briauna. Egzekucijos dalyviui Rokui Nikolajevui (20 m.), sudėjus su anksčiau padaryto nusikaltimo bausme, teismas skyrė 2 metus ir 3 mėnesius nelaisvės, o Mindaugui Mockui (22 m.) teko metų ir 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, atidėta 2 metams.
Veterinaras Linas Dubauskas sako, kad daugelis žmonių net nesupranta darantys nusikaltimą. Juk kaimuose nuo senovės gaji tradicija kačiukus ir šuniukus, sumetus į maišą, užkasti ar nuskandinti upėje. „Pipiro istorija stipriai sukrėtė žmones, bet kiek tokių istorijų mes niekada nesužinome? Kaimo žmonės patys atsikrato savo augintiniais, ar svetimais gyvūnais, nes, jų supratimu, tai yra norma. Juk neveši veterinarui ir nemokėsi 100 litų už užmigdymą ar 200 už kastravimą – kur kas lengviau gyvūnais atsikratyti patiems, o pinigus – pragerti”, – sakė L. Dubauskas, pats girdėjęs ne vieną šiurpią gyvūno nužudymo istoriją.
Kaip sako teisininkai, daugelis žmonių piktinasi jiems skirtomis baudomis už žiaurų elgesį su gyvūnais. Jie mano, kad gyvūnas yra jų ir gali su juo daryti ką tinkami. Taigi vargu ar didesnės bausmės privers žmones labiau mylėti tiek savo, tiek svetimus keturkojus.
Gyvūnų globos įstaigų darbuotojai taip pat nelinkę sutikti su baudų didinimu. „Randame katinėlių išdurtomis akimis, badu marinamų šunų nukirstomis galūnėmis. Didesnės bausmės nesustabdys sadistų, tik privers juos būti atsargesnius – užuot filmavę ir dėję į internetą, jie tai darys pasislėpę ir visai išvengs atsakomybės, – sako gyvūnų globėjai. – Tenka konstatuoti, kad daugelio žmonių, ypač jaunimo, vertybės ir žmogiškumas gerokai sušlubavęs. Šiandien labiau stebina ne kates kariantys ir šunis nuo tiltų mėtantys, o pamestus šuniukus iš konteinerio ištraukiantys ir mums atnešantys žmonės”.
Tik faktai:
Gyvūnų globos namai „Nuaras” rūpinasi pamestais ir valkataujančiais gyvūnais Kaune ir aplinkiniuose rajonuose. Nuo 2006 metų kovo mėnesio iki 2009 metų namai surasti jau 1201 gyvūnui.
„Nuaro” Kauno regiono gyvūnų globos namuose šiuo metu yra daugiau kaip 120 nereikalingų keturkojų, Klaipėdos regiono globos namuose – 25, Alytaus – 30.
Vilniaus miesto gyvūnų globos namai „Grinda“ rūpinasi sugautiems valkataujantiems gyvūnams suteikti laikiną prieglaudą ir, esant reikalui, pirmąją veterinarinę pagalbą.
Nemokamai gyvūnai paimami iš neįgaliųjų gyventojų, pensininkų, kurie dėl sveikatos būklės neįstengia savo globotinių atvežti patys, žmonių, kurie sunkiai serga arba negali keturkojo auginti dėl pasikeitusių aplinkybių, senatvės.
Į Vilniaus gyvūnų globos namus kiekvieną dieną atkeliauja po 10–30 naujų gyvūnų. Daugiausia jų pristato patys gyventojai.
Gyvūnų globos tarnyba „Pifas” šeimininkų netekusius keturkojus apgyvendina pas savanorius globotojus ir ieško jiems naujų namų. Pirmenybė teikiama valkataujantiems gyvūnams.
Privati globos įstaiga „SOS. Gyvūnai” (buvęs „Pifas.lt”) priima atneštus beglobius gyvūnus nemokamai. Šiuo metu Kalvarijų gatvėje stovinčiame gyvūnų prieglaudos name gyvena 120 nereikalingų kačių ir šunų.
Giedrė Poteliūnaitė
