Ant sukčių iš Afrikos šalių milijoninių pažadų kabliukų neretai užkimba ir mūsų tautiečiai, tačiau apgautieji apie savo patiklumą kalba nenoriai ir dažniausiai net nesikreipia į policiją. Daugelis mūsų šalies piliečių savo elektroninio pašto dėžutėse randa laiškų iš Nigerijos, Togo, Ganos ar Dramblio Kauno Kranto su pasiūlymais paveldėti milijonus dolerių.
Kituose laiškuose tariami turtuoliai siūlosi investuoti milijonus į mūsų verslą, dar kituose laiškuose tiesiog siūloma pagalba. Daugelis tokius laiškus negailestingai ištrina, kiti susigundo pasiūlymais ir patiria nuostolius, o mes pabandėme pavedžioti sukčius už nosies.
Išrašė 500 000 dolerių čekį
Giliausius jausmus sukėlė tris savaites trukęs susirašinėjimas su tariamu Togo Respublikos turtuoliu Dugbe Hansonu. Jis net atsiuntė savo paso kopiją – su besišypsančiu afrikiečiu susirašinėdami net susidraugavome.
Dugbė iš karto mane griebė už jautrumo stygų. Prisipažino, kad jam patinka pagelbėti žmonėms. Jis žino, kad Lietuvoje šiuo metu sudėtinga gyventi, todėl internete surado mane, nusprendė paremti ir paprašė, kad parašyčiau, kokios sumos pageidaučiau. Parašiau, kad apsidžiaugiau tokiais gerais jo ketinimais ir paprašiau atsiųsti 50 dolerių.
Kitą dieną sulaukiu atsakymo. D.Hansonas prisipažino, kad mano laiškelis jį pravirkdė. Parašė, kad aš ir mano šeima jau galime nesibaiminti dėl krizės pasekmių, nes jis man nori pranešti labai gerą naujieną – mano vardu išrašytas 500 tūkst. dolerių čekis. Atsakiau, kad esu labai sujaudintas jo dėmesio, todėl gavęs laišką irgi apsiverkiau, ir paprašiau, kad jis neverktų, nes man jau pagerėjo. Dar priminiau, kad man užtektų ir 100 dolerių – nusipirkčiau šiltas kojines, „vodkos“ ir šį tą užkąsti. Tačiau dar kartą paragintas padariau, kaip liepė mano naujasis bičiulis Dugbė – nurodytu banko adresu parašiau trumpai ir aiškiai: „Kur mano pinigai, kuriuos man perdavė ponas Dugbė Hansonas?“
Prarado kantrybę
Netrukus ant Londone veikiančio Egg Banking plc firminio blanko tariamas bankininkas Bernas Okerieka man pranešė, kad 500 tūkst. dolerių jau yra banke mano vardu ir jis yra pasiruošęs juos visus man atsiųsti nurodytu adresu, kai tik sumokėsiu 150 dolerių mokestį.
Po savaitę trukusio susirašinėjimo bankininkas sumažino mokestį iki 50 dolerių. Tada aš jam pranešiau, kad gavau pinigų ir galiu atsiųsti net 200 dolerių, jeigu jis man pervestų jau ne 500 tūkst., bet visą milijoną dolerių. Bankininkas netrukus pranešė, kad gavo pono Hansono sutikimą padidinti sumą iki milijono. Paskui aš pranešiau, kad pinigai jau išsiųsti (iš tikrųjų nė nemaniau to daryti). Po kelių dienų bankininkas jau prarado kantrybę ir paklausė, ar aš iš tikrųjų išsiunčiau pinigus.
Patvirtinau ir jam nusiunčiau mano sukurtą Western Union sąskaitos kopiją, kurioje buvo parašyta, kad 200 dolerių išsiųsti ponui Benui Kukariekai. Po kelių valandų mane pasiekė piktas laiškas, kuriame bankininkas jau buvo beprarandąs kantrybę. Jis priekaištavo, kad esu išsiblaškęs, nes pinigus reikėjo siųsti ne Benui Kukariekai, bet Bernui Okeriekai. Susirašinėjome dar dvi savaites. Jis galiausiai padarė išvadą, kad esu negeras, nesąžiningas žmogus, nes neatsiunčiu nors 100 dolerių, kad gaučiau tūkstantį kartų daugiau. Taip mūsų susirašinėjimas nutrūko.
Neseniai 13,5 mln. dolerių palikimas Benine laukė Kauno mero Andriaus Kupčinsko. Įdomu, kad pasiūlymas į mero elektroninę pašto dėžutę pateko neatsitiktinai. Jį atsiuntęs aukso prekiautoju ir teisininku prisistatęs Mathuria Nago žinojo, kad laišką siunčia miesto merui. Įdomu, kad toks teisininkas iš tikrųjų dirba Benine nuo 1988-ųjų.
Tačiau A.Kupčinskas nesusigundė žuvusio tariamo giminaičio palikimu. M.Nago vėliau A.Kupčinską įspėjo – jeigu meras tuoj pat neatsakys į jo klausimus ir neatsiųs savo duomenų, bankas „Banque Atlantique Benin“ konfiskuos sąskaitoje esančius A.Kupčinsko pinigus.
Su VL trumpai ir nenoriai prisiminimais dalijosi kaunietis verslininkas A.L. (pavardė redakcijai žinoma). Jis 2006-aisiais susigundė investuotoju iš Dramblio Kaulo Kranto. Verslininkas prarado tik nedidelę sumą viešbučiui užsakyti ir patyrė išlaidų pasiskraidymui iki šios šalies neoficialios sostinės Abidžano. Kaip ir reikėjo tikėtis, kauniečio šioje šalyje niekas nepasitiko, o kai jis pabandė surasti žmones, kuriems pervedė nedidelę sumą ir su kuriais susirašinėjo, kalbėjosi telefonu, šios šalies policininkai leipo iš juoko. Verslininkas net turi nuotrauką, kurioje spaudžia ranką Abidžano policijos komisarui.
Tačiau būta ir didesnių praradimų.
Sukčiai „išmelžė“ tolimųjų reisų vairuotoją
Bandymas gauti palikimą liūdnai baigėsi kanadiečiui tolimųjų reisų vairuotojui Džonui Rimpeliui iš Ontarijo. Jam laišką atsiuntęs nigerietis pasirengė atidžiau. Jis laišką atsiuntė ne bet kokį, o su paveldėjimo jo pavarde dokumentais. Sužinojęs, kad paveldėjo beveik 12 mln. dolerių, 28-erių Džonas metė darbą ir pradėjo planuoti naują gyvenimą. Jo negąsdino išlaidos.
Už paveldėtos sumos pervedimą sukčiai paprašė sumokėti 2 500 dolerių. Kai tik sukčiai gavo šią sumą, atėjo laiškas, kad dar reikia 4 000 dolerių galutiniams dokumentams sutvarkyti, o po kelių dienų dar 5 000 dolerių prireikė atidaryti sąskaitą viename iš bankų Londone. Kai vargšas žmogus sumokėjo ir šią sumą, sulaukė laiško, kad milijonai į sąskaitą bus pervesti tik tada, kai bankui bus sumokėtas 250 tūkst. dolerių muitas. Tačiau tame pat laiške sukčiai pranešė, kad jų pasamdytam advokatui pasisekė muitą sumažinti net dešimt kartų – iki 25 tūkstančių dolerių sumos. Pusę šios sumos reikia atsiųsti tuoj pat, o likusią dalį atiduoti jau atvykus į Londoną.
Dž.Rimpelis perskrido Atlantą, Londone sukčiai jam net nuotraukas parodė su jo paveldimais doleriais ir dar „išmelžė“ beveik 100 000 dolerių, tačiau, kaip jau supratote, amerikietis nesulaukė tariamai paveldėtų milijonų. Liko tik skolos, nusivylimas ir karti gyvenimo patirtis.
Gerai organizuoti
Remiantis Internet Fraud Watch (IFW), 2009-aisiais elektroninėje erdvėje sukčiai apgavo mažiausiai 2 800 žmonių iš JAV, Anglijos, Kanados ir kitų šalių. Manoma, kad Amerikoje tokie sukčiai išviliojo per 100 mln. USD. Dienraštis „Sydney Morning Herald“ paskelbė, kad sukčiai iš Nigerijos per metus iš australų išviliojo apie 35 mln. dolerių.
Didžiosios Britanijos saugumo specialistai atkreipia dėmesį į tai, kad nors laiškų su kvietimais investuoti, sumokėti įnašus už prizą ar tiesiog siūlančių paramą išsiunčiama milijonai, jų šaltinių yra vos kiek daugiau nei 400. Taigi galime daryti prielaidą, kad veikia gerai organizuotos sukčių gaujos.
Lietuvoje tokio pobūdžio nusikaltimus tirianti Policijos departamento Kriminalinės policijos biuro Nusikaltimų elektroninėje erdvėje tyrimų valdyba iki šiol užfiksavo kelis atvejus, kai lietuviai prarijo sukčių jauką.
Sukčiai suaktyvino veiklą
Tomas Ulpis, Lietuvos policijos departamento prie VRM Kriminalinės policijos biuro viršininko pavaduotojas
Šiuo metu sukčiai elektroninėje erdvėje ypač suaktyvino veiklą. Sunku pasakyti, nuo ko toks aktyvumas priklauso. Gal nuo sėkmės, kai pavyksta apgauti. Ir Lietuvoje yra užfiksuoti keli tokie atvejai. Štai vienas lietuvis susigundė auksu iš Nigerijos ir kažkiek lėšų pervedė sukčiams. Neabejoju, kad tokių atvejų būta daugiau, bet apgauti žmonės apie tai nepraneša. Mes bandome juos įspėti. Jeigu atliekant operacijas banke kyla įtarimų, rekomenduojame, kad bankininkai žmones įspėtų dėl galimų nuostolių, tačiau ne visada įspėjimai padeda.
Be to, tokio pobūdžio tyrimų perspektyvos yra sudėtingos – sunku ne tik surasti sukčius, bet net ir tikrąją jų buvimo vietą būna sudėtinga ar net neįmanoma nustatyti.
Pavyko vieną žmogų atkalbėti
Julita Varanauskienė, SEB banko šeimos finansų ekspertė
Tokio pobūdžio laiškų iš Afrikos ir kitų šalių po pasaulį pasklinda milijonai. Tikėtina, kad ir Lietuvoje vienas kitas pakliūva ant kabliuko ir patiria nuostolių. Prisimenu atvejį, kai kartą vienas žmogus atėjo į mūsų banką ketindamas į kažkurią Afrikos šalį išsiųsti kelis tūkstančius dolerių. Pavyko žmogų atkalbėti, paaiškinau, kad jis labai rizikuoja prarasti pinigus. Tada jis pinigų neišsiuntė, tačiau nežinau, kaip elgėsi vėliau.
Albinas Čaplikas
