Po beveik keturių dešimtmečių į Šiaulių dramos teatrą grįžusi legendinė režisierė Nataša Ogaj Ramer vėl repetuoja su aktoriais. Šiauliai jai — vaikystės miestas, kuriame gyveno ir mokėsi, kuriame iki šiol gyvena jos mama. „Grįžau tarsi į namus“, — šypsosi režisierė, dabar gyvenanti Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Į teatrą režisierė grįžta su įspūdinga kūrybine grupe, kurioje — kostiumų dailininkas Aleksandras Vasiljevas, scenografė Olga Kravčenia, kompozitorius Zaza Mardzanišvili.
Susitikimas
Su Nataša O. Ramer kalbamės Šiaulių dramos teatro repeticijų salėje, po antrosios spektaklio „Šešėlis“ pagal Jevgenijaus Švarco kūrinį. Premjerą teatro 80-mečio proga kūrybinė grupė pristatys rugsėjo mėnesį.
Šviesus veidas, maloni šypsena, aksominis balsas ir vidinė šiluma — keli potėpiai režisierės paveikslui. Į klausimus Nataša O. Ramer atsako išraiškingai, kartais — emocingai, įspūdį sustiprindama gestais. Interviu su režisiere — tarsi mažas, jaukus spektaklis, kuriame persipina trys kalbos: rusų, anglų ir lietuvių.
Sapnuose grįžta į vaikystės butą
— Kaip jaučiatės, vėl grįžusi į Šiaulius?
— Grįžau apimta nuostabių jausmų. Jau Rygos oro uoste su gėlėmis sutiko draugai iš Šiaulių dramos teatro.
Teatras, kurį labai myliu, mane priėmė nuoširdžiai džiaugdamasis. Grįžau tarsi į namus. Atrodo, kad niekur ir nebuvau išvykusi.
Į Šiaulius trumpam buvau atvykusi 2009 metais. Čia tebegyvena mano mama.
— Kas labiausiai per tuos metus pasikeitė teatre ir mieste?
— Teatras išaugo, tapo dar geresnis.
Šiauliai — mano miestas. Gyvenau (režisierė prieina prie lango ir parodo į priešais stovintį namą) šiame name. Tada čia buvo Komunarų gatvė.
Sapnuose aš grįžtu į šį butą. Būtent čia. Tai buvo taip seniai... Mano sapne atgimsta senieji Šiauliai.
Šiauliai man — vaikystės, mokyklos metai. Visi jie likę name, kuriame gyvenau.
— Todėl ir sutikote grįžti į Šiaulius statyti spektaklį?
— Labai myliu teatrą, kuriame prabėgo pats gražiausias mano gyvenimo periodas. Buvau jauna, daug dirbau, atėjo jauni aktoriai — viskas buvo labai įdomu. Mane paskyrė vyriausiąja režisiere, jaučiau didelę atsakomybę.
— Jūsų idėjos Šiauliuose pastatytuose spektakliuose buvo kritikų įvardytos novatoriškomis. Iš kur sėmėtės drąsių naujovių?
— Tuo metu sumanymai atrodė naujai. Idėjos kyla iš gyvenimo pojūčių. Skirtingais gyvenimo etapais vis kyla naujų jutimų, kuriuos norisi parodyti.
Scenoje bus visas teatras
— Susitikote su Šiaulių dramos teatro aktoriais, įvyko pirmosios repeticijos. Kaip sekasi dirbti?
— Repetuoti pradėjome antradienį. Dabar skaitome pjesę. Aktoriai pasidalijo savo mintimis. Turiu išspręsti matematikos uždavinį — paskirstyti vaidmenis. O juk daugelio aktorių nepažįstu.
Iš anų laikų, ko gero, liko šeši: Irena Liutikaitė, Nijolė Mirončikaitė, Teresė Maliukevičiūtė, Vladas Baranauskas, Juozas Bindokas, Saulius Pauliukonis.
Kita, Sigito Jakubausko, karta atmintyje iškyla iš konservatorijos laikų, kai jie buvo studentai. O dabar — jau meistrai.
— Kokia spektaklio kūrybinė grupė?
— Manau, kad visi teatro aktoriai turės vaidmenis — bent jau mažyčius. Norisi, kad scenoje būtų visas teatras.
Scenografė — Olga Kravčenia, su ja Šiauliuose dirbau spektaklyje „Dama vaiduoklė“. O. Kravčenia — labai populiari filmų scenografė Rusijoje, nusipelniusi Rusijos dailininkė. Vienas iš garsių filmų, kuriame ji kūrė, “Veros vairuotojas“.
Kostiumų dailininkas bus puikus mano draugas Aleksandras Vasiljevas. Kompozitorius — iš Gruzijos kilęs Zaza Mardzanišvili (Zaza Marjanishvilli), su kuriuo bendradarbiavau Naujajame Orleane. Didžiulis malonumas dirbti su draugais.
— Spektaklis bus didelis kultūrinis įvykis ne tik Šiauliuose, bet ir Lietuvoje?
— Aš irgi to tikiuosi. Mes pasistengsime.
Pasirinko mylimą autorių
— Iš Šiaulių 1975 metais išvykote pastačiusi spektaklį pagal Jevgenijaus Švarco pjesę „Paprastas stebuklas“. Dabar — vėl J. Švarcas, šį kartą — “Šešėlis“. Išvykote ir sugrįžtate su tuo pačiu autoriumi?
— Aš jį labai myliu. Jis rašo pasakas, kurios skirtos ir vaikams, ir suaugusiems — visoms kartoms. Kiekvienas jose ras kažką artimo sau. Aktoriams — irgi malonumas, nes veikėjai charakteringi. Kompozitoriams, dailininkams, režisieriams didžiulė erdvė kurti šventę, karnavalą.
— Ar sunku buvo išsirinkti kūrinį, kuris bus skirtas teatro 80-ečiui?
— Apie pjesę svarstėme kone dvejus metus. Galiausiai man pasakė: „Statykit, ką tik norit, kad ir “Katės namus“. Aš taip juokiausi! Pagalvojau: “Tuomet geriau Švarcas“. Viskas gimė netikėtai.
— Kuo ši pjesė aktuali šiandien?
— Ji aktuali visais laikais. Pjesė — satyrinė, visuomenės, valstybės struktūros parodija. Charakteriai joje lengvai atpažįstami. Veiksmas galėjo nutikti ir Lietuvoje, ir bet kur kitur.
— Amerikoje irgi esate pastačiusi šią pjesę?
— Taip, ji buvo vaidinama sode. Gamta suteikė ypatingą atmosferą: dvelktelintis vėjas, sušlamantys lapai sustiprino įspūdį, pojūčius. Sutemo, visa kas apmirė... Kaip pasakoje.
Visa tai — gyvenimas
— Ar kartais susimąstote: „Jei nebūčiau išvykusi iš Šiaulių..?“
— Nežinau (susimąsto — red. past.). Nežinau, kaip gyvenimas būtų susiklostęs. Priklauso nuo aplinkybių, esi arba labai reikalingas, arba nebereikalingas. Iš teatro išėjau su vaiku ant rankų, ateidinėjo jau kiti žmonės... Visa tai — gyvenimas.
— Į Ameriką atvykote 1982 metais. Kaip klostėsi Jūsų karjera už Atlanto?
— Iš pradžių labai sunkiai. Stengiausi iš karto statyti spektaklį — su Jeilio universiteto slavistikos studentais.
Sulaukusi pasiūlymo, perskridau iš Nju Heiveno į Naująjį Orleaną. Gavau rusų kalbos dėstytojos darbą. Subūriau rusų studentus, įkūriau rusų klubą ir rusų teatrą. Dirbau ketverius metus. Nemokėjau angliškai, buvo nelengva.
Bet mano darbo vieta buvo panaikinta. Iki šiol nežinau, kodėl, nes nuveikėme didelį darbą. Buvau labai nusiminusi. Galiausiai gyvenimas pateikė dovaną: pradėjau dirbti su amerikiečiais aktoriais.
— Įkūrėte organizaciją „Moscow Nights“, organizuojančią festivalius, teatrinius susitikimus ir spektaklius...
— Mes gyvuojame jau 11 metų. Dirbama bandau įgyvendinti tai, kas man svarbu. Mano krūtinėje — rusų kultūra. Aš kalbu rusiškai, mano mama — rusų kalbos profesorė, baigiau rusų mokyklą Šiauliuose, studijavau Maskvoje.
citata: Šiauliai man — vaikystės, mokyklos metai. Visi jie likę name, kuriame gyvenau.
Šviesos ženklas iš Šiaulių
Pokalbio pabaigoje režisierė papasakoja giliai širdyje įstrigusią keistą istoriją, nutikusią Šiauliuose ir lydinčią iki šiol.
— 1967 metais, pavakare, sėdėjau teatro scenografės kabinete ir žiūrėjau pro langą. Danguje pamačiau keistą šviesą. Negalėjau suprasti, kas tai.
Niekada nepamiršiu, ką pamačiau, išėjusi į skverą. Tarp katedros ir kolegijos kybojo didžiulė šviesos elipsė. Žiūrėjau į šviesą. Ji pradėjo trauktis ir dingo. Jaučiau, lyg šviesa mane būtų kvietusi į save.
Regėjimas nutiko lapkritį, o gruodį į Šiaulius atvyko Minsko mokslų akademijos darbuotojas, kuris aktoriams pasakojo apie Kristaus buvimą, įvairiausius stebuklus. Tai buvo kažkas tokio! Pasakiau, kad mačiau neįtikėtiną spinduliavimą. Jis man atsakė, jog tuo metu buvo užregistruotas neatpažintas skraidantis objektas: „Tai, ką matėte, matėte iš tiesų.“
Neįsivaizduojate, kaip įstrigo šis spinduliavimas. Tarsi kažkoks ženklas.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
