Štai kaip atrodo Jurgos Ivanauskaitės kapas: akį traukia išskirtinis paminklas ir žvakių jūra

Palikit tuos mirusiuosius ramybėje, kam reikės, nueis į kapus ir pasižiūrės. Mirtis visus sulygina, nesvarbu, kokiek ten tie antkapiai, kokios gėlės, vis tiek gyvenimas baigėsi, kūnas išnyko, suiro. Gerai, jeigu dar kas skaito kūrybą, dėl to rašytojus ir prisimena, o ne dėl antkapių puošnumo ir išskirtinumo.

J. Janonis eiliavo: -
Minėkit ne pragaištį, mirtį, kapus,
Bet kovą, vien kovą be galo:
Geresnio paminklo didvyriams nebus,
Kaip vykdymas jų idealo.

Mirusius palikite laidote mirusiems. (Jėzus Kristus)

Kiekvieną dieną ta pati rutina - vėžys, žvakės, nekrologai, karstai ir antkapiai. TV3 gyvena iš mirties kulto. Sumažėtų mirčių, arba mirusiųjų artimieji uždraustų apie tai rašyti, tai, vos per kelias dienas šita galvijų kontora bankrutuotų.

padėti senai narkomanei Jurgai reikia kanapių šluotą ir žydų nuspjaudytą basoną, juk žydė ši ne tik bjauri, ji smirdėjo slampinėdama po Vilnių su juokingų purvinu sijonu ir išvirtusiomis narkomanė sakimis, parašiusi nieko vertingo nėra, kliedėdavo, kelios korektorės jos kleidesius aptbarkydavo ir darė žydų biznį leidyboje kaip ir iš bepročios M. Sluckio kliedesių.

Sena narkomanė Jurga buvo negabi, labai bjauri išoriškai, slankiodavo Vilniaus gatvėmis apsinešusi, išsprogusiomis akimis, smirdėjo. Jos nėra nuopelnų, viskas tik dėl senelio žydo akademiko, iš kurio pinigų ši narkomanė ir vegetavo, o sekėjų, gerbėjų yra, Rašytojų sąjungoje glaudėsi daugybė senų narkomanių žydžių su išsigimimais kaip Bieliauskaitė, Snieguolė Sluckytė, daug kitų klipatų, bjaurių idiočių.