Atsikračiusi socialistinio jungo, Lietuva jau 20 metų vadina save laisva šalimi. Bet ar išlaisvėjo jos žmonės? Ar savoje valstybėje jie turi socialinę gerovę, kurią ilgus dešimtmečius kūrė savo darbu ir tikėjo, kad vaikai tikrai gyvens geriau nei esant socializmui?
-To “Respublika" klausė Kovo 11-osios Akto signataro, profesoriaus Aloyzo SAKALO.
- Socialinis teisingumas Lietuvoje tėra tik sąvoka, bet realybėje jo nėra. Realiai veikiant jį galima matyti pirmiausia Šiaurės Europos valstybėse. Net Vokietijos politika yra gerokai socialiai teisingesnė nei Lietuvos.
- Jūs minite turtingas valstybes. Kuo čia dėtas socializmas?
- Tiesiog ten socialinė politika kitokia, nėra prarajos tarp žmonių, gaunančių dideles ir mažas pajamas. Ją sumažina progresiniai mokesčiai, kurių Lietuva niekaip nesugeba įsivesti. Neturime mes ir brangaus turto mokesčio bei brangaus turto įsigijimo mokesčio.
- Lietuvos valdžia nedrįsta liesti turtuolių, bet vis naujais mokesčiais apkrauna vargšus.
- Atrodytų, jei perki kelis šimtus tūkstančių kainuojantį automobilį ar milijoną kainuojančią jachtą, gali kokį dešimtį kitą tūkstančių litų sumokėti valstybei. O tai būtų ne tik didelė paspirtis valstybės iždui, bet ir palengvintų išgyvenimą tiems žmonėms, kurie vos suduria galą su galu arba iš viso nesuduria. Jei jiems nereikėtų 19 ar 20 proc. uždarbio atiduoti kaip mokesčius, gyvenimas prašviesėtų. Ir socialinio teisingumo valstybėje būtų daugiau. Jo būtų daugiau, jei valstybės kontroliuojamų įstaigų vadovų atlyginimai neviršytų daugiau kaip 3-4 kartus tos pačios įstaigos eilinio darbuotojo atlyginimo. Dabar šis santykis būna 20 kartų ir net daugiau.
- Ankstesniais laikais tokių skirtumų nebuvo, nors nomenklatūra ir stovėjo aukščiau nei paprasta liaudis.
- Net tarybiniais laikais socialinio teisingumo buvo daugiau. Aišku, ten buvo kitokių didelių bėdų. Tarybinį socializmą mes sugriovėme, o ką turime vietoj jo? Neoliberalizmą. Jo esmę geriausiai apibūdina posakis “skęstančiojo gelbėjimas yra paties skęstančiojo reikalas". Žmonės socialiai neapginti. Kiekvienas už save.
- Ir mokesčius privalo susimokėti kiekvienas. O ką už tai gauna iš valstybės?
- Tikrai ne tiek, kiek galėtume tikėtis iš socialiai teisingos valstybės santvarkos. Piliečiui, mokesčių mokėtojui, neužtikrinamos net Konstitucijoje įtvirtintos teisės. Štai įvedė valdžia atskirą privalomojo sveikatos draudimo mokestį. Turi pajamų ar neturi - vis tiek mokėk. O nuėjęs į polikliniką - vėl mokėk už tyrimus ar procedūras. Žmonės pasiuto, bet realiai mokėti teks.
Ir aukštasis mokslas tapo sunkiai pasiekiamas tiems, kas neturi pinigų. Būk tu pats gabiausias, o nepakliuvai į valstybės finansuojamą vietą - aukštojo mokslo tau nematyti...
Nedarbas, įsisiautėjęs Lietuvoje, gena žmones į užsienį. O juk išvažiuoja patys gabiausi. Intelekto nutekėjimas akivaizdus. Didžiulis nuostolis Tėvynei, nes vargu ar tie žmonės čia sugrįš. Ir ką jie veiks - į darbo biržą stos?
- Daugybė žmonių net ir turėdami darbą neišgyvena iš gaunamų pajamų.
- Neteisybė bado akis visur. Kuo labiau tu stengsies, kuo daugiau dirbsi (ir mokėsi mokesčių), tuo mažiau tau išėjus į pensiją bus kompensuojama. Jei dirbi pusę darbo dienos, per metus turi pusę metų darbo stažo, o jei pusantro etato - stažas skaičiuojamas tik už metus. Ir pensijos dydžio skirtumas labai menkas. Visa tai nemotyvuoja dirbti daugiau.
Diskriminuojami ir pensininkai, kuriems pensijos nurėžtos irgi pažeidžiant Konstituciją. Konstitucinis Teismas tai nustatė, bet valdantiesiems jo sprendimai, pasirodo, neprivalomi.
- Valdžią jiems suteikė rinkėjai. Tai ką dabar daryti?
- Manau, kad valdžia nedemonstruotų taip atvirai nepagarbos įstatymams, Konstitucinio Teismo sprendimams, jei žmonės nebūtų tokie abejingi, reikalautų kitokios politikos nei ta, kuri vykdoma dabar.
Lietuvoje nėra pilietinės visuomenės. Vietoj jos siūlomi karai. Žmonių dėmesys nukreipiamas į kažką, menamai kaltą dėl visų bėdų. Ir visuomenė įtraukta į šį žaidimą, labiau susirūpinusi mažumų istorijomis nei pažeidžiamomis savo pačios konstitucinėmis teisėmis.
