Perskaitę apie istoriją, nutikusią Pavėzgiuose (Pakruojo raj.), nutarsite, kad Lietuvos kaimas tikrai baigia prasigerti. Girtuoklis „su stažu“ Paulius Antanaitis (42 m.), žinodamas, kad sumušta žmona miršta, išėjo gerti toliau
Kaip elgtumėtės, jei išgertuvių metu butelio draugas, pasakodamas apie gyvenimą, lyg tarp kitko prasitartų, jog namie guli mirtinai uždaužyta jo žmona?.. Tikriausiai išsiaiškintumėte, ar pašnekovas nekarščiuoja, o po to bėgtumėte pažiūrėti.
Vietinis, pavėzgiškis Algis, išgirdęs P. Antanaitį išgertuvėse porinant apie užmuštą savo žmoną, sutriko. Neatrodė, kad Paulius kliedėtų ar meluotų, todėl pašiurpęs Algis pakilo iš užstalės ir nuturseno į keturbutį mūrinuką, kur, žinojo, yra Pauliaus ir Jurgos Antanaičių kambarys.
Vyras pasibeldė, bet durų niekas neatidarė, viduj šviesa nedegė. Tačiau tai dar juk ne žmogžudystės įrodymas – gal J. Antanaitienė kur nors išėjusi? Grįžęs Algis taip ir pasakė, o P. Antanaitis, išmetęs eilinę burnelę, bičiuliui be žodžių ištiesė savo kambario raktą.
Atrakinęs duris Algis aiktelėjo – Jurgita iš tikro gulėjo kambaryje. Šaukti pagalbos, gaivinti nebuvo prasmės – moteris buvo jau atšalusi.
Atsikvošėjęs Algis prisiminė, kad yra ne kartą teistas, todėl jei policija sužinos, kad tai jis aptiko lavoną, tikrai užtampys. Tad užrakinęs duris Algis greičiau spruko tolyn nuo bėdos, žmonių paprašęs kviesti policiją, tik, ginkdie, jo nevelti.
Dar prieš išvežant J. Antanaitienės lavoną pareigūnai P. Antanaitį sulaikė. Tas jau buvo susitaikęs su likimu, nesipriešino.
Komisariate prasiblaivęs vyras papasakojo, kad su žmona turįs aštuoniolikmetę dukrą, tik ji gyvenanti pas močiutę, nes nepakenčianti pernelyg dažnų tėvų išgertuvių.
Į Pavėzgius Antanaičiai atsikraustė prieš porą metų, gavę giminaičių leidimą pagyventi jų kambarėlyje. Naujakuriams tapo truputį nejauku išgirdus, jog prieš daug metų tame pačiame kambaryje nusižudė vienakojis Jonas. Jis irgi smarkiai gėrė, kol vieną rytą kaimynai jį rado kilpoje...
Kol buvo darbo, Paulius dirbo traktorininku. Atėjus krizei nagingas vyras tik retkarčiais gaudavo kvietimą patalkinti vietiniam turtuoliui ūkininkui. Jurgita ėjo viešųjų darbų, bet tiek iš jų ir naudos. Visas šios poros turtas buvo keli auginami triušiai bei rudas šunelis.
Dėl skurdo nuolat apnikusią blogą nuotaiką sutuoktiniai skandino stipriajame aluje bei naminėje degtinėje. Tik viena bėda – pasigėrę abu pykdavosi. Tiesa, riedavosi tyliai, kad nenervintų kaimynų. Tačiau pastarieji matė, kad moteris dažnai vaikšto su mėlyne paakyje. Paulių už smurtą ne kartą barė sutuoktinių dukrą užauginusi Jurgitos motina – kaimo šviesuolė, pedagogė, blaivininkė. P. Antanaitis dėl žmonos mušimo buvo tampomas ir policijos. Bet jokie prašymai nepadėjo. Kol blaivūs Paulius su Jurgita – kaip balandėliai. Tačiau išgers – ir vėl priekaištai, vėl pykčiai.
Tragedijos dieną Antanaičiai gėrė pas vietinius, pas Montvydus. Pora eilinį kartą susipyko. Išsivedęs žmoną laukan P. Antanaitis šįkart ją taip prilupo, kad moteriškė susmuko be sąmonės. Nežinodamas, jog lemtingai persistengė – po vieno smūgio į smilkinį sumuštajai ant smegenų išsiliejo kraujas, – Paulius savo moterį užsimetė ant peties lyg bulvių maišą, parnešęs namo nudrėbė ant lovos, o pats išėjo... toliau gerti.
Kas nutiko vėliau – jau žinome. Jurgitai tebuvo 37-eri...
Išsipildė Jurgitos motinos pranašystė, kad toks gyvenimas dukrai ir jos vyrui geruoju nesibaigs. Žudikas iki teismo suimtas.
Sigitas Stasaitis
