LSMU Kauno ligoninės gydytojas klinikinis farmakologas Arūnas Jablonskis konstatuoja, kad jo ir kolegų kasmet stebimas šių vaistų populiarumo ir pardavimų augimas Lietuvoje kelia didelį nerimą.
„Girdime daug sėkmės istorijų apie numestus kilogramus ir greitus rezultatus, tačiau gerokai rečiau kalbama apie tai, kad kiekvienas vaistas turi ir nepageidaujamų reakcijų.
Šie vaistai ne veltui registruoti konkrečioms būklėms gydyti, o ne tam, kad juos vartotų kiekvienas, norintis greičiau sulieknėti“, – sakė jis.
Gydytojas atkreipė dėmesį, kad ši problema ypač aštrėja šiame socialinių tinklų amžiuje, kai liekno ir „tobulo“ kūno kultas daro didelį spaudimą žmonėms: „Matome įvairias estetines procedūras, socialinius tinklus, nuolatinį siekį būti lieknesniems. Todėl atsiranda noras greitai sulieknėti.“
Plačiau apie „Ozempic“ ir kitų svoriui mažinti vartojamų vaistų bumą, jų naudą, rizikas ir galimas pasekmes – naujienų portalo tv3.lt interviu su LSMU Kauno ligoninės gydytoju klinikiniu farmakologu Arūnu Jablonskiu.
Pastaraisiais metais ozempikas tapo tarsi bendriniu pavadinimu įvairiems svoriui mažinti naudojamiems vaistams. Kodėl jie taip išpopuliarėjo?
Iš tikrųjų čia kalbame ne apie vieną preparatą – tiek „Ozempic“, tiek „Wegovy“ turi tą pačia veikliąją medžiagą – semagliutidą, tik yra registruoti skirtingoms indikacijoms ir skiriami skirtingomis dozėmis. Dabar turime ir naujesnių preparatų, pavyzdžiui, „Mounjaro“, kurio veiklioji medžiaga yra tirzepatidas, kuris veikia šiek tiek plačiau.
„Ozempic“ šiaip turi indikaciją diabeto gydymui, tačiau kol dar nebuvo kitų preparatų, buvo gana paplitęs vadinamasis „off-label“ skyrimas, kai vaistas vartojamas ne pagal oficialiai registruotą indikaciją, tačiau remiantis tuo, kad veiklioji medžiaga gali būti naudinga ir gydant nutukimą.
Tačiau kas nutiko vėliau? Šių vaistų populiarumas labai išaugo. Daugėja ne tik pacientų, bet ir juos vartojančių žmonių, kurie neturi tam indikacijų – nutukimo ar kitų būklių. Jie pradeda leistis šiuos preparatus vien todėl, kad nori sulieknėti. Dažnai tai matoma kaip lengvesnis kelias, bet būtent iš čia ir prasideda dalis problemų, kurias šiandien stebime.
Kokie didžiausi pavojai vartojant „Ozempic“ ir panašius vaistus?
Pacientai dažnai sako, kad vartojant šiuos vaistus dingsta noras užkandžiauti, mažiau galvoja apie maistą. Iš šalies gali atrodyti, kad tai gana paprastas sprendimas: mažiau valgai, krenta svoris. Ar tikrai viskas taip paprasta?
Šie vaistai veikia per hormoninius mechanizmus – jie imituoja žarnyne gaminamą hormoną GLP-1, kuris veikia ir apetitą reguliuojančias smegenų sritis. Todėl žmogus jaučia mažesnį alkį, greičiau pasisotina ir mažiau galvoja apie maistą
Prie to prisideda ir sulėtėjęs skrandžio išsituštinimas: maistas skrandyje užsibūna ilgiau, todėl žmogus ilgiau jaučiasi sotus ir yra mažiau linkęs užkandžiauti.
Žmonėms išties dažnai susidaro įspūdis, kad tai yra savotiškas „stebuklingas“ sprendimas – galima prieš vasarą pradėti vartoti vaistą, numesti svorio, pasiekti norimą rezultatą ir po to viską nutraukti.
Negalima galvoti, kad kelis mėnesius vartosiu vaistą, sulieknėsiu ir problema bus išspręsta. Taip nebus, realybėje šie preparatai yra skiriami rimtam gydymui, kuris turi ir naudos, ir rizikų, apie kurias būtina žinoti.
Be to, remiantis tyrimais, kurių metu stebėti pacientai po semagliutido nutraukimo, matoma, kad jie per metus susigrąžino maždaug du trečdalius numesto svorio.
Todėl labai svarbu suprasti, kad vien vaistas ilgalaikės problemos neišsprendžia. Jeigu žmogus nekeitė gyvenimo būdo, nekeitė mitybos įpročių ir nesprendė problemos priežasties, svoris dažnai grįžta. Ir tai yra vienas iš dalykų, apie kuriuos dar kalbama per mažai.
Kokias rizikas žmonės dažniausiai linkę nuvertinti?
Kai kalbame apie pacientus, turinčius nutukimą ar antsvorį, turime nemažai klinikinių tyrimų. Tai yra žmonės, kuriems šie vaistai ir buvo kuriami.
Viena iš dažniausiai aptariamų rizikų yra pankreatitas, tai yra kasos uždegimas. Negalima teigti, kad visais atvejais egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys, tačiau tokių atvejų stebima.
Jeigu pacientas yra kažkada jau sirgęs kasos uždegimu, tokius vaistus jam reikia skirti labai atsargiai ir gerai pasverti, ar nėra tinkamesnio gydymo. Todėl gydytojas prieš skirdamas gydymą turi labai detaliai išsiaiškinti paciento ligų istoriją.
Žmonėms išties dažnai susidaro įspūdis, kad tai yra savotiškas „stebuklingas“ sprendimas – galima prieš vasarą pradėti vartoti vaistą, numesti svorio, pasiekti norimą rezultatą ir po to viską nutraukti.
Jeigu pankreatitas pasireiškia jau gydymo metu, vaisto vartojimas turi būti nutraukiamas ir daugiau nebeatnaujinamas.
Kita svarbi tema yra operacijos. Kadangi šie vaistai lėtina skrandžio išsituštinimą, pacientas prieš operaciją visada turi informuoti gydytojus ir anesteziologus, kad juos vartoja. Skrandyje ilgiau išliekantis turinys reiškia didesnę aspiracijos riziką, kai skrandžio turinys gali patekti į kvėpavimo takus.
Tačiau kai kalbame apie žmones, kurie neturi reikšmingo nutukimo ir tiesiog nori dėl estetinių priežasčių numesti kelis kilogramus, situacija tampa visai kitokia. Problema ta, kad būtent šios žmonių grupės atžvilgiu neturime tiek daug duomenų.
Kaip minėjau, didžioji dalis tyrimų atlikta su žmonėmis, kurie turi nutukimą, todėl galime tik preliminariai spėti, su kokiais šalutiniais reiškiniai jie gali susidurti. Ir būtent čia atsiranda daug neatsakytų klausimų.
Kaip suprantu, pykinimas, vėmimas ir įvairūs virškinimo sutrikimai gali pasirodyti tik maža dalis to, su kuo gali tekti susidurti?
Kadangi šie vaistai veikia virškinimo sistemą ir hormoninius mechanizmus, natūralu, kad dažniausiai matome būtent su virškinimu susijusius nepageidaujamus reiškinius. Pykinimas, vėmimas ir panašūs simptomai siejami su tuo, kad sulėtėja skrandžio išsituštinimas.
Žmogus jaučia pilnumą, diskomfortą skrandyje, nes maistas jame užsibūna ilgiau nei įprastai. Organizmas prie tokio veikimo nėra pripratęs. Neatsitiktinai ir pats gydymas skiriamas palaipsniui – pradedama nuo mažesnių dozių, jos po truputį didinamos, kol pasiekiama palaikomoji dozė. Taip organizmas turi laiko prisitaikyti.
Žinoma, ne visada galime pasakyti, kad vienas ar kitas reiškinys šimtu procentų buvo sukeltas būtent vaisto, tačiau duomenų, rodančių galimą ryšį, turime. Juolab neatsitiktinai šie nepageidaujami reiškiniai yra nurodyti ir vaisto charakteristikų santraukose.
„Ozempic“ veidas – ką tai reiškia?
Vis dažniau girdime ir terminą „Ozempic“ veidas. Kas iš tiesų slypi už šio pavadinimo?
Manau, kad apie šitą dalyką kalbama per mažai. Pacientai dažnai tikisi, kad vartojant šiuos vaistus mažės būtent riebalinė masė, tačiau taip tikrai nėra.
Tiek iš tyrimų, tiek iš praktikos matome, kad mažėja ne tik riebalų, bet ir raumenų masė. Tą šiandien akcentuoja ir įvairūs specialistai. Kai vaistą vartoja pacientai, turintys nutukimą, natūralu, kad jie turi didelį riebalinės masės perteklių. Tokiu atveju svorio mažėjimas dažniau vyksta būtent riebalų sąskaita.
Tačiau situacija kiek kita, kai preparatus pradeda vartoti žmonės, kurių kūno masė yra normali arba artima normaliai. Jų riebalinis sluoksnis nėra toks didelis kaip nutukusių žmonių. Todėl automatiškai mažėja ne tik riebalų, bet ir raumenų masė.
Vadinamasis „Ozempic“ veidas atsiranda todėl, kad greitai netenkama ir veido poodinių riebalų, kurie suteikia veidui apimtį, o oda, ypač vyresniame amžiuje, nespėja prisitaikyti ir suglemba.
Tai nėra atskiras ar specifinis vaisto šalutinis poveikis, o greito svorio kritimo pasekmė, keičianti ir veido išvaizdą. Bet šito žmogus dažnai neįvertina ir vėliau tenka labai nusivilti.
Vadinasi, nutraukus vaistus riebalų kiekis grįžta su kaupu?
Kaip minėjau, tai dar viena dažnai matoma problema – nutraukus gydymą svoris gana greitai pradeda grįžti. Tyrimai patvirtina, kad žmonės gali susigrąžinti didelę dalį numesto svorio.
Tačiau grįžta ne būtinai tai, ką praradome. Žmogus gali susigrąžinti riebalinę masę, tačiau tai nereiškia, kad taip pat sugrįš ir raumenų masė. Todėl kalbame ne vien apie svarstyklių skaičių, bet ir apie kūno sudėtį.
Būtent dėl to rekomendacijos aiškiai numato, kad kartu su vaistais turi būti ir tinkama mityba bei fizinis aktyvumas. Vaistas neturėtų pakeisti gyvenimo būdo pokyčių.
Vadinamasis „Ozempic“ veidas atsiranda todėl, kad greitai netenkama ir veido poodinių riebalų, kurie suteikia veidui apimtį, o oda, ypač vyresniame amžiuje, nespėja prisitaikyti ir suglemba.
Kai žmogus tikisi greito rezultato, bet netenka ne tik riebalų, o ir dalies raumenų masės, gali keistis jo išvaizda. Atsiranda nepasitenkinimas savo kūnu, noras kreiptis į plastikos chirurgus ar estetinių procedūrų specialistus. Taip kartais pakliūnama į uždarą ratą.
Šiandien liekno kūno kultas labai stiprus, jį dar labiau stiprina socialiniai tinklai, įvairūs influenceriai, ypač didelį spaudimą patiria moterys.
Bet kai tokių preparatų vartojimas pristatomas kaip paprastas būdas numesti kelis kilogramus, pamirštama, kad kai kuriems žmonėms, ypač turintiems valgymo sutrikimų ar iškreiptą santykį su savo kūnu, tai gali tapti papildoma problema.
Didelis pavojus – klestinti juodoji rinka
Iš kur žmonės gauna šių receptinių vaistų? Ar gydytojai kitą kartą nėra spaudžiami juos išrašyti?
Tai yra labai svarbi tema. Šie vaistai yra receptiniai, tad, natūralu, kad žmonės kreipiasi į gydytojus. Išties gali atsirasti ir tam tikras spaudimas skirti šiuos vaistus net tais atvejais, kai indikacijos nėra visiškai aiškios.
Tačiau tai – tik viena medalio pusė, kita pusė yra juodoji rinka. Šiuo metu labai plačiai kalbama apie įvairius vadinamuosius peptidus. Jie reklamuojami internete, socialiniuose tinkluose, įvairiuose skelbimuose. Žmonės juos užsisako ne oficialiais kanalais.
Ir čia atsiranda didžiausia problema. Mes iš tiesų nežinome, kokie tai yra preparatai. Juos net sunku vadinti vaistais, nes nežinome nei sudėties, nei gamybos sąlygų, nei kokybės kontrolės. Taigi visiškai nežinome, kas iš tiesų patenka į žmogaus organizmą.
Žmogus gali nusipirkti ir susileisti visiškai ne tą medžiagą, kurios tikisi. O pasekmės gali būti gerokai rimtesnės nei pati problema, kurią jis bando išspręsti.
Todėl man atrodo labai svarbu, kad žmonės į tai žiūrėtų racionaliai. Neturėtų būti situacijų, kai kažkas pasiūlė, draugas rekomendavo, internete perskaitei, kad kažkam padėjo, ir nusprendei pabandyti pats. Tokiais atvejais mes tiesiog nežinome, kas yra tame preparate. Žmogus gali nusipirkti bet ką. Todėl tokių preparatų vartojimas yra labai didelė rizika.
Ar savo akimis jūs ir jūsų kolegos jau matote pacientus, kurie prisižaidė vartodami šiuos preparatus?
Kadangi konsultuoju nemažai pacientų, natūralu, kad susiduriu ir su tais, kurie vartoja šiuos vaistus. Nors daug labai sunkių atvejų man pačiam matyti neteko, iš savo praktikos galėčiau išskirti vieną.
Tai buvo gana jaunas pacientas, turintis nutukimą. Vaistas buvo paskirtas pagal indikacijas ir vartotas su gydytojo priežiūra. Po keturių ar penkių mėnesių jis pateko į ligoninę dėl labai stiprių pilvo skausmų. Galiausiai jam buvo nustatytas pankreatitas, tai yra kasos uždegimas.
Iki tol žmogus neturėjo rimtesnių sveikatos problemų. Didžiausia jo problema buvo nutukimas. Žinoma, negalime šimtu procentų pasakyti, kad tai buvo tiesioginė vaisto pasekmė. Tačiau tai buvo laikoma tikėtina priežastimi. Buvo užpildyta nepageidaujamos reakcijos forma, gydymas nutrauktas. Kiek man žinoma, vėliau jam daugiau kasos uždegimo epizodų nebepasikartojo.
Neseniai su kolegomis diskutavome ir apie atvejus Jungtinėje Karalystėje, kai žmonės pateko į ligoninę po internete įsigytų tariamo semagliutido injekcijų – įtariama, kad padirbtuose švirkštikliuose buvo ne semagliutidas, o insulinas, sukėlęs sunkią hipoglikemiją. Tai tik parodo, kokia didelė yra rizika.
Kai preparatas įsigyjamas neaiškiais kanalais, nežinoma preparato sudėtis, tokiais atvejais pasekmės gali būti visiškai nenuspėjamos.
Matome, kad tiek semagliutido, tiek naujesnio tirzepatido pakuočių pardavimai kasmet auga. Pavyzdžiui, vien „Ozempic“ pardavimai per pirmus šių metų 7 mėnesius, lyginant su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu, išaugo kone dvigubai.
Be to, šie vaistai nėra pigūs, pavyzdžiui, kalbant apie „Mounjaro“ (tirzepatidą), vieno mėnesio gydymas, priklausomai nuo dozės, gali kainuoti nuo maždaug 170 iki daugiau nei 400 eurų. Tai už tokią sumą žmogus galėtų investuoti į mitybos specialisto konsultacijas, fizinį aktyvumą ar trenerio pagalbą.
Todėl verta pagalvoti, ar tikrai norime rizikuoti galimais nepageidaujamais reiškiniais vartodami gydymą, kurio ilgalaikio poveikio sau galbūt iki galo nesuprantame. Gal rezultatas ateis lėčiau, bet jis bus saugesnis ir tvaresnis.
Dėkoju už pokalbį.
Sužinokite vaiko vardo reikšmę ir kilmę
Daugiau nei 4000 vardų reikšmių rasite tevu-darzelis.lt
