„Šiandien Baltarusijos diktatorius, Baltarusijos prezidentu save vadinantis bailys, ne tik susodino į kalėjimus arba ištrėmė laisvus savo žmones. Jis galutinai ir negrįžtamai išdavė savo tautą, paversdamas Baltarusiją – ne tą tikrąją, o tą, kurią vis dar iš paskutiniųjų bando nulaikyti sugniaužtame kumštyje, – Kremliaus agresijos sąjungininke ir Rusijos karo prieš Ukrainą placdarmu.
Dar visai neseniai visas pasaulis stebėjosi, kaip baltarusiai net per protestus sustoja degant raudonai šviesoforo šviesai. Nusiauna batus ir pasitiesia laikraštį, lipdami ant suoliuko. Šiandien iš Baltarusijos į Ukrainos vaikus ir moteris, ligonines ir mokyklas skrenda raketos. Lukašenka įsileido Kremliaus okupantus, kad tik išsilaikytų pats. Ir meldžia, kad Putinas nepasiųstų baltarusių karių kovoti prieš brolius ukrainiečius, – ne dėl to, kad Lukašenka prieštarautų Rusijos karui. O vien iš baimės, kad neliks kas jį apgina Baltarusijoje nuo jo paties tautos“, – teigė I. Šimonytė.
Pasak jos, vasario 24 dieną, kai nubudome naujoje realybėje, į kalendorius įsispaudė gedulo diena ir viso pasaulio rusams bei baltarusiams, nes dviejų diktatorių teroras ne tik užliejo Ukrainą, bet ir apipylė savo tautas krauju, kurį nuplauti nebus paprasta.
„Vasario 24-ąją patogi neutralumo iliuzija žlugo. Visos pasaulio tautos turėjo atsakyti į klausimą: ką renkatės – kieno jūs pusėje?
Skaudu, bet didžioji dalis Rusijos piliečių liko pasyvūs net ir prasidėjus brutaliam karui. Gąsdinimai, visa apimančios propagandos aparato rankos akivaizdžiai pasiekia savo. Skaudžios omonininkų represijos nutildė ir baltarusius – bet tik Baltarusijoje. Ne laisvajame pasaulyje“, – teigė I. Šimonytė.
