Šiaulius norima padalyti per pusę

Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bė ruo­šia dar vie­ną „gro­žio kir­tį“. Įvaiz­džio ko­mi­si­jo­je per­ša­mas šū­kis „Šiau­liai – Sau­lės mies­tas ant ru­be­žiaus“, o mies­to cent­re siū­lo­ma sta­ty­ti meš­ką ir ark­lį, kurie padalintų Šiaulius į Žemaitiją ir Aukštaitiją. Nors ko­mi­si­jos na­riai idė­jos au­to­riu­mi mi­ni Vi­lių Pu­ro­ną, pa­gar­sė­ju­sį skar­di­nė­mis skulp­tū­ro­mis, pa­ts di­zai­ne­ris to vie­šai gi­na­si.

Val­diš­kų na­mų įno­riai

Apie pa­siū­ly­mą įvaiz­džiui pa­nau­do­ti idė­ją, kad Šiau­liai ne­va yra „Sau­lės mies­tas ant ru­be­žiaus“, „Šiau­lių kraš­tui“ pa­sa­ko­jo Įvaiz­džio ko­mi­si­jos pir­mi­nin­kė, vi­ce­me­rė Dan­guo­lė Mar­tin­kie­nė. Ji tvir­ti­no, kad di­zai­ne­ris Vi­lius Pu­ro­nas siū­lė bul­va­re pa­sta­ty­ti ski­ria­muo­sius ženk­lus, sim­bo­li­zuo­jan­čius Že­mai­ti­ją ir Aukš­tai­ti­ją.

Ke­liuo­se ko­mi­si­jos po­sė­džiuo­se nag­ri­nė­ta idė­ja su­lau­kė prieš­ta­rin­gų ver­ti­ni­mų.

„Blo­giau­sia, kad Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bė at­si­tvė­rė nuo žmo­nių vie­no lan­ge­lio prin­ci­pu, už­si­ra­ki­no du­ris. Ma­tyt, kai val­diš­kuo­se na­muo­se nė­ra tik­ro dar­bo, kai nė­ra kur­ti su­ge­ban­čių žmo­nių ar­ba jie pa­pras­čiau­siai neį­si­lei­džia­mi, su­si­da­ro va­kuu­mas, ku­riuo ir pa­si­nau­do­ja V. Pu­ro­nas“, – kons­ta­ta­vo ar­chi­tek­tas Al­gi­man­tas Čer­niaus­kas, Šiau­lių įvaiz­džio ko­mi­si­jos na­rys.

Nau­ju šū­kiu: „Šiau­liai – Sau­lės mies­tas ant ru­be­žiaus“ val­di­nin­kai neap­si­ri­bo­jo. Šiau­lių gy­ven­to­jus no­ri­ma pa­da­lin­ti į aukš­tai­čius ir že­mai­čius. Stu­mia­ma jo­kio is­to­ri­nio pa­grin­do ne­tu­rin­ti so­viet­me­čio le­gen­da, kad Til­žės gat­vė ski­ria Že­mai­ti­ją nuo Aukš­tai­ti­jos. Bu­vo siū­lo­ma pės­čių­jų bul­va­re, ki­ta­pus „Gai­džio“ laik­ro­džio, kur yra me­na­ma Že­mai­ti­jos ri­ba, pa­sta­ty­ti meš­ką, o prie Šiau­lių fo­tog­ra­fi­jos mu­zie­jaus – ark­lį. Šis ne­va sim­bo­li­zuo­tų Aukš­tai­ti­jos ri­bą.

Vil­niaus gat­vės na­mų nu­me­rių len­te­lės bū­tų skir­tin­gų spal­vų, at­si­žvel­giant, ku­rio­je – že­mai­čių ar aukš­tai­čių pu­sė­je sto­vi na­mas. Tuo mies­to da­li­ji­mas per­pus ne­si­baig­tų. Prik­lau­so­mai nuo „geog­ra­fi­nės pa­dė­ties“ ka­vi­nės siū­ly­tų že­mai­tiš­ką ar­ba aukš­tai­tiš­ką me­niu ir taip to­liau.

Vi­sa tai va­di­na­ma at­rak­ci­ja į Šiau­lius at­vyks­tan­tiems tu­ris­tams.

Cent­ras, o ne pa­kraš­tys

„Kai Šiau­lių mies­to me­ras Jus­ti­nas Sar­taus­kas ir ko­mi­si­jai va­do­vau­jan­ti jo pa­va­duo­to­ja Dan­guo­lė Mar­tin­kie­nė en­tu­zias­tin­gai gy­rė idė­ją, at­sar­giai pa­ta­riau iš­klau­sy­ti Šiau­lių uni­ver­si­te­to moks­li­nin­kų nuo­mo­nę“,– pa­sa­ko­jo ar­chi­tek­tas A. Čer­niaus­kas. Į ko­mi­si­jos po­sė­dį pa­kvies­ta is­to­ri­kė, do­cen­tė Ri­ta Re­gi­na Tri­mo­nie­nė.

„Šiau­liai – vi­sais lai­kais bu­vo cent­ras, o ru­be­žius man aso­ci­juo­ja­si su nie­kie­no že­me,– tei­gė is­to­ri­kė. – Yra le­gen­dų, grįs­tų is­to­ri­ne rea­ly­be, bet ši ne­tu­ri jo­kio pa­grin­do. Mies­tas nie­ka­da ne­bu­vo per­skir­tas ir jo da­lin­ti ne­ga­li­ma“.

„Siū­lo­ma vai­kams dar­že­liuo­se ir mo­kyk­lo­se duo­ti už­duo­tį kur­ti sim­bo­lius, kaip pa­da­lin­ti Šiau­lius į Že­mai­ti­ją ir Aukš­tai­ti­ją. Tai reiš­kia, kad nuo anks­ty­vo am­žiaus vai­kams į gal­vas bru­ka­ma ne­są­mo­nė“,– pik­ti­no­si R. R. Tri­mo­nie­nė.

Gy­ven­to­jai – že­mai­čiai

Is­to­ri­kės duo­me­ni­mis, ski­ria­mos di­džio­sios ir ma­žo­sios Že­mai­ti­jos da­lys.

Pir­mą kar­tą, 1392 me­tais, Jo­gai­la pa­si­ra­šė su­tar­tį su vo­kie­čių or­di­nu ir Že­mai­ti­ją at­ri­bo­jo iki Du­by­sos. Šiau­liai li­ko Lie­tu­vos ar­ba Aukš­tai­ti­jos pu­sė­je.

Bet 1398 me­tais Vy­tau­tas su or­di­nu pa­si­ra­šė ki­tą su­tar­tį, ku­rio­je Že­mai­ti­ja nu­brė­žia­ma iki Ne­vė­žio. Šia su­tar­ti­mi Ne­vė­žis iki pat XVIII am­žiaus pa­bai­gos ta­po pa­grin­di­ne li­ni­ja, ski­rian­čia Že­mai­ti­ją nuo Lie­tu­vos.

Min­dau­go epo­cho­je vo­kie­čių kro­ni­kos mi­ni įvai­rias ku­ni­gaikš­čių val­do­mas Že­mai­čių že­mes. Tarp Že­mai­čių bu­vo Šiau­lių že­mė, ku­rią val­dė ku­ni­gaik­čiai bro­liai Bu­lio­nys – Bu­lai­čiai, pa­si­prie­ši­nę Min­dau­gui ir dėl to iš­žu­dy­ti.

Nea­be­jo­ja­ma, kad Šiau­lių že­mės pri­klau­sė Že­mai­ti­jai ir tai bu­vo dau­giau po­li­ti­nis, o ne et­ni­nis su­skirs­ty­mas.

Po ku­ni­gaikš­čių žū­ties Šiau­liai pa­te­ko į Lie­tu­vos val­do­vo įta­kos zo­ną.

Kai 1348 Li­vo­ni­jos or­di­nas žy­gia­vo per Šiau­rės Lie­tu­vą ir nu­siau­bė dau­gu­mą Šiau­lių že­mės pi­lių, vo­kie­čių kro­ni­ko­se bu­vo ra­šo­ma, kad vie­ti­niai gy­ven­to­jai pa­si­da­vė lie­tu­viams. Va­di­na­si, vie­ti­niai gy­ven­to­jai bu­vo trak­tuo­ja­mi ne kaip lie­tu­viai, o kaip že­mai­čiai.

Šiau­liai – ka­ra­liš­kas mies­tas

1445 me­tais Šiau­liuo­se įku­ria­ma pir­mo­ji pa­ra­pi­ja, ku­ri pri­klau­sė Že­mai­čių vys­ku­pys­tei. Šiau­liai iš že­mės virs­ta vie­nu iš Že­mai­ti­jos vals­čių. Nie­ka­da čia ne­bu­vo Aukš­tai­ti­ja ar kaž­koks pa­ri­bys.

XVI am­žiaus pa­bai­go­je įku­ria­ma Šiau­lių eko­no­mi­ja, apė­mu­si be­veik vi­są vals­čių.

Že­mai­ti­jo­je cent­ru ta­po Ra­sei­niai, kur rink­da­vo­si ba­jo­rų teis­mai ir se­me­liai. 1776 me­tais A. Ty­zen­hau­zas pa­sie­kė, kad Že­mai­ti­ja bū­tų pa­da­lin­ta į dvi re­par­ti­ci­jas, su cent­rais Ra­sei­niuo­se ir Šiau­liuo­se.

„Nuo ta­da ba­jo­rų teis­mai, iž­das, ka­ri­nė ko­mi­si­ja, sei­me­liai vy­ko Ra­se­niuo­se ir Šiau­liuo­se, siun­tė po ly­giai at­sto­vų į Abie­jų tau­tų res­pub­li­kos Sei­mą. Ga­li­me di­džiuo­tis, kad Šiau­liai ta­po vie­nu iš cent­rų, – sa­kė R. R. Tri­mo­nie­nė. – Ne Tel­šiai, ne Klai­pė­da, ku­rie pa­nai­ki­nus ap­skri­tis da­bar ban­do tap­ti re­gio­nų cent­rais. Šiau­liai is­to­riš­kai tu­rė­tų bū­ti re­gio­no cent­ru, o ne ko­kiu nors pa­ri­biu.

Jei­gu gal­vo­ja­me gy­ve­ną ant ru­be­žiaus, nai­ki­na­me vis­ką, kas bu­vo.“

Jos nuo­mo­ne, rei­kė­tų ak­cen­tuo­ti, kad Šiau­liai – cent­ras, net ka­ra­liš­kas mies­tas, tai ro­do mū­sų her­bas. Ka­ra­liš­ka eko­no­mi­ja, dva­ras – pa­tvir­ti­na prie Me­nų fa­kul­te­to vy­kę ar­cheo­lo­gi­niai ka­si­nė­ji­mai.

„Šiau­lių ne­rei­kė­tų nu­grūs­ti į pa­ri­bį, o ak­cen­tuo­ti, kad esa­me cent­ras. Ir ne­rei­kia nie­ko kur­ti – tai is­to­ri­nė rea­ly­bė“,– tvir­ti­no is­to­ri­kė.

O gal sau­lu­tė ant dvi­ra­čio?

„Kam kal­ba­me, kad Šiau­liai tu­ri bū­ti pir­mos ka­te­go­ri­jos met­ro­po­li­ja, re­gio­ni­nis cent­ras? V. Pu­ro­no su­gal­vo­ta ne­są­mo­nė vis­ką už­brau­kia. Lyg ty­čia da­ro­ma taip, kad mies­tas bū­tų nu­žu­dy­tas,"– griež­tai ver­ti­no ki­tas įvaiz­džio ko­mi­si­jos na­rys, ar­chi­tek­tas Ša­rū­nas Sa­ba­liaus­kas.

Jam ne­priim­ti­na ir pri­mi­ty­vo­ka vi­sur pai­šo­ma sau­lu­tė, esą sim­bo­li­zuo­jan­ti Šiau­lius.

„Sau­lės mū­šis bu­vo di­dis ir svar­bus is­to­ri­nis įvy­kis, kuo čia dė­ta sau­lu­tė? Bet­rūks­ta tik tą sau­lu­tę už­so­din­ti ant dvi­ra­čio, nes Šiau­liai – dvi­ra­čių mies­tas, į vie­ną ran­ką įduo­ti lėk­tu­vė­lį – nes la­kū­nų, o į ki­tą – trau­ki­nį, nes – ge­le­žin­ke­lio. Pas­kui tu­rė­tų bėg­ti Sau­lė­nas“,– iro­ni­za­vo pa­šne­ko­vas.

„Kuo ma­ne lai­ko­te? Aš do­miuo­si is­to­ri­ja ir nie­ka­da ne­pri­tar­siu idė­jai Šiau­lius pa­da­lin­ti į Že­mai­ti­ją ir Aukš­tai­ti­ją, nes tai – gry­niau­sia ne­są­mo­nė“,– „Šiau­lių kraš­tui“ tvir­ti­no dar vie­nas įvaiz­džio ko­mi­si­jos na­rys, Šiau­lių mies­to gar­bės pi­lie­tis Ze­no­nas Sa­ba­lys.

Ko­dėl gi­na­si au­to­rys­tės?

„Šiau­lių kraš­tui“ di­zai­ne­ris Vi­lius Pu­ro­nas iš­si­gy­nė idė­jos apie mies­tą ant ru­be­žiaus au­to­rys­tės. „Pir­mą kar­tą apie tai per­skai­čiau J. Spruo­gio geog­ra­fi­jos va­do­vė­ly­je“,– sa­kė jis. Di­zai­ne­ris taip pat nei­gė siū­lęs sta­ty­ti meš­ką ir ark­lį, nors tai pa­tvir­ti­no ir Įvaiz­džio ko­mi­si­jos pir­mi­nin­kė, ir ko­mi­si­jos na­riai, ne­pri­ta­rę to­kiai idė­jai.

„Ga­lė­čiau mies­tui pa­siū­ly­ti sta­ty­ti dau­gia­funk­cius įren­gi­nius, ku­riuos bū­tų ga­li­ma pa­nau­do­ti įvai­rių šven­čių ir su­si­bū­ri­mų me­tu“,– vė­liau po­kal­by­je pri­pa­ži­no V. Pu­ro­nas.

Irena BUDRIENĖ