Gintarė VALUCKYTĖ

Vasario 22-osios „Šiaulių krašto“ leidinyje „Atolankos“ rašėme apie šiaulietį kraštotyrininką Vytautą Mažeiką, kuris išleido knygą apie Lieporių kaimą. Skaitytojai įžvelgė, kad jis labai panašus į Prezidentą Valdą Adamkų. Tokie palyginimai V. Mažeikos nebestebina.

Nepatiko bėgimas iš Lietuvos

– Ar kas nors jums yra sakęs, kad esate panašus į Prezidentą Valdą Adamkų?

– Yra sakę ir gerai, ir menkai mane pažįstantys žmonės. Nors su Valdu Adamkumi aš neturiu jokio ryšio. Fizinis panašumas pasitaikė, o šiaip aš esu paprastas žmogelis.

– Ar toks palyginimas jums malonus?

– Man nemalonu. Domėjausi, skaičiau jo raštus, knygas. Nenoriu nei neigiamai kalbėti, nei labai jį garbinti. Bet... man tie, parvykę iš Amerikos, ne visi patinka. Žmonės gelbėjosi, bėgdami iš to krašto, bet paliko kitus, kurie buvo nuskriausti. O grįžo, galbūt, kai jau nebejautė baimės.

– Jis yra gavęs gamtosauginių apdovanojimų, aukščiausių valstybinių ordinų...

– Tai žmogus, kuris stengėsi dėl Lietuvos, kiek pajėgė. Juk mes išrinkome jį Prezidentu, vadinasi, pasitikėjome.

REKLAMA

Aplinkosaugos darbai jį taurina. Bet man nepatiko pats bėgimas iš Lietuvos – sudarė bėgliuko įspūdį.

Man labiau patiko Algirdas Brazauskas, nes jam teko tvarkyti pačius nemaloniausius dalykus.

Bėgo nuo tremties

– Jus su V. Adamkumi sieja meilė savo kraštui. Jūs jį tyrinėjate, išleidote knygą. Jis irgi iš Amerikos į Lietuvą grįžo, jai dirbo.

– Man rodos, kad kiekvienas žmogus prisiriša prie savo krašto. Tai būdinga visiems.

– O jums neteko palikti gimtinės?

– Aš bėgęs nuo tremties. Likau Lietuvoje, nes man padėjo geri žmonės. Lietuvoje buvau visą laiką. Augau netoli Šiaulių, nuo 15 metų gyvenau Kurtuvėnų, Kelmės kraštuose, 40 metų gyvenu Lieporių mikrorajone.

Bėga nuo skurdo ir neteisybės

– Iš kur jūsų noras dalintis atradimais apie savo kraštą?

– Aš turėjau mokytoją, kuris dar vokiečių okupacijos metais pradinėje mokykloje nuteikė patriotiškai savo pasakojimais. Buvau juo labai įtikėjęs.

Gal įtakos turėjo ir tai, kad augau po šiaudiniu stogu. Toje pastogėje buvo daug senoviškų knygų. Daugiausia jos buvo lenkų arba XIX amžiaus pabaigoje nesunorminta lietuvių kalba išleistos.

Taip pat buvo daug mano močiutės brolio išdrožtų dievų skulptūrėlių. Prie pat buvo kapinaitės su kryžiais. Mane labai veikė aplinka.

– Dabar daugybė žmonių bėga iš Lietuvos. Kaip manote, nuo ko jie bėga?

– Bėga nuo skurdo, kuriame mes gyvename, nuo neteisybės, kuri įsivyravo. Juk dabar teisus tas, kuris sugeba lipti kitam per galvą. Jeigu nelipsi, vadinasi, esi niekas. Bet kas būtų, jeigu visi taip darytų?

Reikia teisingumo iš tų lipančiųjų, kad jie matytų žmones, o ne tiktai darbo jėgą.


Rašyti komentarą...
SKAITYTI KOMENTARUS (0)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų