„Šią klaidą reikia ištaisyti“ – štai ko reikalauja kultūros bendruomenė, kuri nežada nurimti

Ožio chebra paskutinei kovai :)))

Isterija, kurią kelia PSEUDOkultūros tvarto samdoma ''bendruomenė'', man priminė du senus juokelius. Prisimenu, kai baigiamojoje klasėje vieni kitų klausinėdavom, kas ką planuoja daryti, ką studijuoti. Kartais pajuokaudavom: „Eisiu į trijų mėnesių ministrų kursus.“ Tai labai tinka ir Ingridos Šimonytės Vyriausybės kultūros ministrui Simonui Kairiui, ir Ingos Ruginienės ministrui Ignotui Adomavičiui. Beje, atlikite su savimi nedidelį eksperimentą. Atsiribokite nuo visų brukamų propagandinių klišių ir jau turimų įsitikinimų, palyginkite jų abiejų išsilavinimą bei kvalifikaciją ir sąžiningai sau atsakykite - kuris iš jų tinkamesnis šioms pareigoms? Kitas juokelis skambėdavo vėliau, kai socialistinio realizmo, kuris buvo oficiali SSRS meninės kūrybos doktrina, epochoje su bičiuliais iš tuometinio Vilniaus dailės instituto šmaikštaudavom apie menus. Tuomet linksmybių aplinkoje kartais skambėdavo „provokacinis“ klausimas: „Menas menui ar menas liaudžiai?“ Šis klausimas ypač ryškiai ir su naujomis spalvomis bei niuansais sušvito šiomis dienomis, kai mūsų kultūrininkai, apsiginklavę socialistinio mąstymo dogmomis, vienos partijos vedami, darniomis gretomis ir kolonomis kryptingai žengia į šviesų rytojų – socrealizmą. Tačiau šiuo atveju aš turiu galvoje ne meninės kūrybos doktriną, o mąstymą su jam būdingais anos epochos dogmatiškais teiginiais ir partiškumo principais. Kadangi patys kultūrininkai išprovokavo šią temą, tai dabar yra gera proga atvirai ir sąžiningai – o to jie labai nemėgsta - dekonstruoti jų mąstymą, praktiškai socializmo principais gyvuojančio lietuviško meno ypatumus bei finansavimo principus. Kad nekiltų visokiausių insinuacijų ir etikečių klijavimų, iškart noriu pasakyti, kad esu nuosaikių klasikinių dešiniųjų pažiūrų, tikros rinkos ekonomikos šalininkas, tačiau tiru tvirtą įsitikinimą: šalis, kurioje nėra vietos filosofui ar poetui, yra pasmerkta. Tačiau, kaip sakoma, yra papildomų sąlygų. Yra keli svarbūs klausimai: ar mes pasitikime, kad dabartinės kultūros institucijos ir struktūros savo misiją vykdo sąžiningai, ir dirba viešajam interesui, o ne uždaram „savų“ ratui? Taip pat užduosime ir aptarsime svarbiausią sociologinį, filosofinį bei ekonominį klausimą: ar menas turi „teisę“ į finansavimą? Kokie menai turėtų būti finansuojami mokesčių mokėtojų pinigais ir kaip?

ar dabar geriau suprantate vokietijos demokratinį vadovą Hitlerį?

tai kas nori žiūrėti užpakalių tai įsijungia kiek nors Xų visokių ir žiūriu pasirenka gražius užpakalius, o kam žiūrėti į šokolado gabaliukais aplipusius smirdančių žydų užpakalius tai nebent fetišas iškrypimas, greta pedofilijos ir kitų iškrypėlių žydų satanistų pomėgiu tinka.

Tai rodykit nebent Tapkino draugę DJ dideliais papais ir užpakalis neblogas tai o jūs matėt kur ten daugiau žiūrėt, bet ir Prezidentas turi slaptą ginklą, ar matėte pono jo žmonos pedotransvesto pasturgalį?

Briuselio sofa- Vilija-atitempusi Padlucką į premjerus ir nemuno dešrą į koaliciją

Iš kokio makaronų polėkio išlindo šitas Pilypas

tai ne kulturoa darbuotoju reikalavimai o opozicija kuriai vadovauja teroristine konservatoriu grupe ir kelia sumaisti lietuvoje ir destabilizuoja lietuva

Taip vadinama kulturos bendruomenė, tai užsienio agentai. Veikiantis prieš Lietuva.

Chaltūra reikalauja kultūros.
Tikri menininkai laikosi nuošalyje nuo tokių chaltūrininkų ir dirba daug ir kuo daugiau, tik biudžeto siurbėlės nenurimsta.