Apie tai laidoje diskutavo plaukimo trenerė Goda Skirmantė.
Ar mes visa tai galime nurašyti sezoniškumui, vasarai? Ar vis dėlto nebūtina visko sieti tik su vasaros laikotarpiu?
G. Skirmantė: Manyčiau, kad ne, nes skendimų vyksta tikrai ir žiemą, ir ant ledo, ir rudenį, ir pavasarį. Dažniausiai visa tai ne taip garsiai aprašoma ir neskelbiama. Tai vyksta ir kitais metų laikais. Vasarą dažniau mes einame plaukioti visur.
Ar lietuviai moka plaukti?
Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas kaip vieną iš pagrindinių priežasčių nurodo savo galimybių pervertinimą. Jūs, kaip plaukimo trenerė, kaip manote, ar lietuviai gerai plaukia?
G. Skirmantė: Mano manymu, šiuo metu labai padeda antrokų mokymo plaukti sistema. Ateina vis daugiau antrokų mokytis plaukti, todėl tikiuosi, kad ateityje statistika pagerės. Kol kas dažnai žmonės pervertina savo galimybes.
Jie žino, kad moka išsilaikyti vandenyje, tačiau net ir patyrę plaukikai, nuplaukę porą šimtų metrų tolyn, gali pasimesti, išsigąsti, nematyti dugno. Vanduo dažniausiai yra šaltesnis, bangos gali nunešti, upėje gali būti srovė.
Tuomet žmogus gali tiesiog nemokėti grįžti atgal dėl panikos ir baimės. Tai nepriklauso nuo plaukimo technikos. Nesvarbu, ar tu moki gerai, ar blogai plaukti, svarbu žinoti, kaip kovoti su panika ir kaip išsigelbėti.
Psichologinis pasiruošimas
Čia tam tikra prasme reikalingas ir psichologinis pasiruošimas?
G. Skirmantė: Taip. Mes ir baseine dažnai mokome ne tik plaukimo technikos, bet ir bandome griūti į baseiną, netikėtai perlipti įvairias kliūtis, panerti, paimti daiktus iš giliau. Kartais pamatai, kad žmogus tiesiog negali panerti į gylį iš baimės.
Net ir normaliam žmogui, kuris moka vadinamąją varlytę, bet koks vandens gurkšnis, patekęs į burną ar nosį, gali iš karto sumaišyti visas mintis. Jis gali išsigąsti ir tiesiog labai paprastai, tyliai nuskęsti.
Skirtumai tarp vandens telkinių
Jūs užsiminėte apie skirtumus, ką reiškia plaukti baseine ir ką reiškia plaukti atvirame vandens telkinyje. Vasarą daug laiko žmonės leidžia prie ežero arba prie jūros. Ką reikėtų žinoti? Kaip skiriasi plaukimas ežere arba jūroje?
G. Skirmantė: Labai svarbu, ir visiems tai sakau, kad niekada nereikėtų eiti maudytis vienam. Nesvarbu, ar tai suaugęs žmogus, ar vaikas. Reikėtų eiti ten, kur yra gelbėtojai, kurie prižiūri, arba ten, kur žinote, koks yra krantas.
Žinoma, reikia paisyti visų įspėjamųjų ženklų ir nesistengti vaidinti didelio sportininko ar herojaus, įrodinėjant draugams, kad galite perplaukti ežeriuką. Paprasčiausiai galite nuplaukti į priekį, bet nebeturėti jėgų grįžti atgal, ir visa tai gali lemti nelaimę.
Mūsų visuomenėje dar yra tas herojiškumo modelis, kai žmogus, galbūt daug metų apskritai neplaukęs, taip įsivertina savo jėgas, kad gali perplaukti ežeriuką ir grįžti lyg niekur nieko.
G. Skirmantė: Taip, dažnai taip būna. Iš savo klientų esu girdėjusi, kai žmogus sako: „Lankiau plaukimą jau metus laiko ir tikrai neblogai plaukiau, bet nuplaukiau ežere 100 metrų ir pagalvojau: „O Dieve, kaip toli ir kaip grįžti.“
Atvirame vandenyje prasideda visai kita panika, visai kitas jausmas. Kaip ir sakiau, ne kiekvienas plaukikas apskritai išdrįsta plaukti atvirame vandenyje, nes nemato dugno ir nejaučia erdvės pojūčio.
Kartais gali nuplaukti 10 metrų, kitą kartą – 100 metrų ar dar toliau, bet plaukimo trajektorija nėra visiškai tiesi. Mes nematome nei linijų, nei gylio, nieko. Labai lengvai gali nunešti į šoną ir žmogus tiesiog nebesugebės grįžti atgal.
Įgūdžių tobulinimas
Plaukimo treniruotes mes dažnai įsivaizduojame skirtas antrokams arba žmonėms, kurie visiškai nemoka plaukti. Ar jūsų praktikoje pasitaiko atvejų, kai žmonės nori atnaujinti plaukimo įgūdžius arba tiesiog išmokti taisyklingai plaukti?
G. Skirmantė: Taip, šiuo metu nemažai treniruoju ir suaugusiųjų. Labai daug ateina ir bijančių plaukti. Žinoma, vis dar yra baimė, ką pagalvos kiti, kaip aš čia atrodysiu prie visų, kai mokysiuosi, ar iš manęs juoksis. To nereikia bijoti, nes tokių žmonių aplinkui yra daug, jie vieni kitus palaiko.
Dabar dažnai ateina ir tokių žmonių, kurie ruošiasi sporto renginiams – triatlonams, akvatlonams ir panašioms varžyboms. Šiuo metu Lietuvoje labai išpopuliarėjo dalyvavimas tokiose varžybose.
Tikrai matau ne vieną, kuris ateina ir sako: „Aš už mėnesio plauksiu triatlone.“ O mano akimis, jo gebėjimai dar nėra tokie, kad jis galėtų nuplaukti pusantro kilometro per reikalaujamą laiką, juolab neaišku, ar jam apskritai neprireiks prašyti pagalbos vidury nuotolio.
Kada galima šokti nuo tiltelio?
Kaip tinkamai įsivertinti savo galimybes? Kada nuo tiltelių su draugais galima šokinėti, o kada ne?
G. Skirmantė: Šokimas į nežinomą vietą yra labai aktuali problema. Pati savo akimis esu mačiusi, kaip žmogus šoko ir po to tapo neįgalus. Seklus dugnas, akmenys, šakos dugne labai dažnai priveda prie tokių nelaimių.
Manyčiau, kad apskritai reikėtų vengti šokinėjimo, ypač ant galvos. Tiesiog nereikia to daryti arba bent jau būtina prieš tai pasimatuoti dugną. Yra tam tikros vietos, kur šokinėti leidžiama, ten tai ir reikėtų daryti.
Visą „Žinių radijo“ laidą rasite čia:
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
