Nuosaikumu garsėjanti Parlamento vadovė Irena Degutienė už savo kolegų klaidas ir paklydimus gali atsiprašyti viešai, tačiau savo partijos lyderio vedamos Vyriausybės kelią laiko vieninteliu ir neišvengiamu.
Šią savaitę šios kadencijos Seimui minint pirmąsias metines du mėnesius jam vadovaujanti konservatorė Irena Degutienė davė išskirtinį interviu „Respublikai”.
- Trylika metų dirbate Seime, o du mėnesiai jo viršūnėje - ar iš aukštai kitaip matyti viena labiausiai tautos nemėgstamų valstybės institucijų?
- Man atrodo, matosi vienodai. Matymas panašus dirbant ir eiline Seimo nare, ir Vyriausybės nare, ir einant dabartines pareigas. Skiriasi tik laikas.
Dirbdama Seimo pirmininke sužinojau galbūt tik tokių dalykų, kuriais anksčiau nelabai domėjausi - kalbu apie kanceliarijos veiklą. Dabar čia pamačiau tikrai nemalonių dalykų, ši įstaiga yra jau įsisenėjusi Seimo problema.
Nepasirengę krizei
- Esate pirmoji moteris ir pirmasis žmogus šiame poste iš socialinės srities - tarsi arčiausiai paprasto žmogaus. Kodėl lietuviai, taip tikėję šviesia ateitimi Europos Sąjungoje (ES), dabar gyvena tik blogiau?
- Nenorėčiau visiškai sutikti, kad įstoję į ES pradėjome gyventi tik blogiau. Pastarieji penkeri metai buvo Lietuvos aukso amžius. Nedarbo lygis buvo labai žemas, valdžia net suko galvą, iš kur paimti darbo jėgos. Pas mus pradėjo plaukti kinai, ukrainiečiai, baltarusiai.
Plika akimi matėme, kaip lietuviai pirko butus, namus, automobilius, o Vilniuje dideli prekybos centrai buvo statomi vos ne kas šimtą metrų. Ir buvo pilni žmonių. Augant ekonomikai ir ateinant didelėms ES investicijoms, ypač į žemės ūkį, galime pastebėti akivaizdžius teigiamus pokyčius tarp 2000 ir 2007 metų.
Šiandien kiekvienas iš mūsų, kartu ir valstybė gavo tikrai didelį smūgį. Pasaulinė finansų krizė Lietuvą užklupo nepasirengusią, nesukaupusią jokių rezervų, kokius atsidėjusios juodai dienai turėjo kitos valstybės.
Geras šeimininkas visada taupo ir kaupia atsargas - ne veltui to visada mokė mūsų seneliai ir proseneliai. Lietuvos valdžia nieko netaupė, todėl kritome nosimi į šaltą ir pliką asfaltą, jį pradaužėme savo galvomis. Dabar nuo jo turime pakilti.
Partijos virš valstybės
- Kalbate apie socialdemokratų valdymo metus, tačiau Tėvynės sąjungai būnant opozicijoje turėjote puikią progą valdžiai šį faktą kasdien pakišti po nosimi.
- Vidurvasarį, prieš rinkimus, žinojau, kad „Sodra” dar turėjo apie milijardą litų, tačiau staiga nuspręsta per metus du kartus padidinti pensijas. Per Seimo plenarinį posėdį į tuometinę socialinių reikalų ir darbo ministrę Viliją Blinkevičiūtę kreipiausi klausdama, ką ji sau mano. Ar turės iš ko mokėti „Sodra” būdama ties krizės slenksčiu? Pasigirdo atsakymas, kad krizė yra tik konservatorių galvose.
Krizės neigimas buvo nulemtas, nes opozicija sunkiai susikalbėjo su valdančiąja dauguma. Politiniai partiniai interesai vėl buvo aukščiau už valstybės interesus. Nesvarbu, kas laimės rinkimus, bet valstybė privalo išlikti, o pasaulinė krizė jos piliečiams sukelti kuo mažesnes pasekmes.
Lygiai tokia pati situacija ir dabar. Visi esame gilioje duobėje, bet jau yra prošvaisčių, kad kartu su opozicija, jos konstruktyviais žmonėmis ieškome bendrų sprendimų, kurių laukia Lietuvos žmonės.
Ir anksčiau, ir dabar matau, kad politiniuose debatuose dėl partijų reitingų pamirštame valstybę. Nebegalime žaisti kiemo žaidimų, kai vienmandatėse apygardose išrinkti Seimo nariai savo rinkėjams iš biudžeto bando išpešti pinigų stogų remontui ar mokykloms patvarkyti dėl savo reklamos.
- Visos partijos visada taip kalbėdavo, bet ar realu, kad partiniai interesai kada nors bus atmesti, partijos susės prie vieno stalo dėl Lietuvos reikalų?
- Manau, pirmieji tokio kalbėjimosi požymiai jau yra. Mes kalbamės ir su socialdemokratais, „Tvarkos ir teisingumo” frakcija, pati asmeniškai dažnai susitinku su opozicijos lyderiu Valentinu Mazuroniu.
Suprantu, kad jokios revoliucijos staiga nepadarysi, bet eiti žingsnis po žingsnio jau yra gerai. Bandymas ne tik kalbėtis, bet ir girdėti taip pat yra pirmieji teigiami žingsniai. Atšilimas bendraujant jau prasideda.
Man asmeniškai ne kartą buvo gėda, kad esu Seimo narė. Nors nieko bloga nesu padariusi, atrodo, stengiausi gerai dirbti. Šiandien radijo laidoje net nebežinojau, kaip kalbėti, tad atsiprašiau visos Lietuvos žmonių viso Seimo vardu. Juk negyvenu vien darbe, tad bendraudama su žmonėmis nevaldiškai kartais tikrai jaučiuosi tarsi nusikaltusi.
Be skolų uždusime
- Kalbate apie tolesnio skolinimosi būtinybę, tačiau juk pati turite du anūkus, ant kurių pečių ir guls nauji Lietuvos įsiskolinimai?
- Taip, ir tai yra karti, skaudi realybė, nes kitos išeities tiesiog nėra. Jeigu kas pasiūlytų kitą receptą, tikrai nesiskolintume. O ką daryti, jei verslui šiandien tragiškai trūksta apyvartinių lėšų. Jeigu jų ir toliau nebus, verslas tiesiog dus tol, kol uždus.
- Jūsų teigimu, susidūrę su krize, visi tėškėmės į asfaltą, tačiau skaudžiausiai susitrenkė skurdžiausioji visuomenės dalis, o turtuoliai to vargo net nepajuto?
- Baisu, bet tai yra dėsninga. Natūralu, kad tas, kas turi santaupų, krizę ištvers lengviau. Bet kurioje krizėje pirmiausia nukenčia silpniausi, tad pagrindinis valdžios uždavinys šiandien turi būti toks - kad tą krizę jie kuo švelniau pajustų. Po smūgio į asfaltą turi būti ne kruvinas, o tik nežymus nubrozdinimas.
- Atrodo, valstybė šiandien ir toliau labiausiai skriaudžia neturtingiausius, pavyzdžiui, pensininkus?
- Daugiausia šiandien kalbame apie pensijas ir ši tema man rėžia ausį todėl, kad žmonės yra klaidinami. Visose Europos valstybėse veikia pensijų įmokų ir išmokų sistema, o kita dalis - kaupiamieji fondai.
Dabartiniai Lietuvos pensininkai nepakliuvo į tokių fondų sistemą, nes jie dar dirbo sovietmečiu ar pačioje valstybės nepriklausomybės pradžioje. „Sodros” institucija kaip fondas pradėjo veikti tik nuo 1994 metų ir tik nuo tada darbuotojai į jį moka įmokas.
Šiandien šiam fondui uždirba tik darbuotojai, tačiau Lietuvoje dabar yra pusantro pensininko ir tik vienas dirbantysis. Pavyzdžiui, kadaise mačiau Čilės pavyzdį, kur keturi darbuotojai uždirba pensiją vienam pensininkui.
Ką daryti mums - imtis „Sodros” struktūrinės reformos, kaip siūlo kai kurie Seimo opozicijos atstovai. Ar ta reforma turėtų būti, šiurkščiai tariant, tokia - pensininkus ant rogučių ir į mišką? Bet kokias reformas šioje srityje būtų galima daryti tik tada, jei visi Lietuvos žmonės būtų jauni, darbingi, neturėtume neįgaliųjų ir t.t.
Tad ir „Sodros” sistema tiesiog privalo toliau gyventi. O kadangi šiandien yra tokia situacija, kad atlyginimai mažinami ir valstybiniame, ir privačiame sektoriuje, neturime kitos išeities, kaip tik mažinti pensijas. Nedarbas auga, įmokos į „Sodrą” mažėja, tad iš ko surinkti pinigų pensininkams?
Buvo plačios diskusijos - ar pensija yra žmogaus nuosavybė? Ne. Konstitucinis Teismas išaiškino, kad pilietis tik užsidirbo galimybę gauti išmoką, kurią man uždirbs šiandieninis mokesčių mokėtojas. Kol to nesuprantame, tol ir klaidiname bei kurstome pensininkus.
Pasikarti ar pasipjauti?
- Tačiau jūsų partijos vadovo Andriaus Kubiliaus Vyriausybei drastiškai padidinus mokesčius jau, regis, vėl grįžta vokelių sistema - iš ko surinksime pinigų ateities pensininkams?
- Mokesčiai yra amžino ginčo tema. Prasidėjus krizei, kai kurios valstybės tikrai ėjo mokesčių mažinimo keliu. Tačiau pažiūrėkime, kokios tai valstybės. Turėjusios rezervą arba tokios kaip Amerika, kuri gali spausdinti dolerius. Mes neturėjome jokio rezervo, o kita priežastis - su euru susietas litas.
Rezervo nebesukursime, bet ką daryti su litu? Jeigu jį atsietume nuo euro, viskas susidėliotų automatiškai: tikriausiai kristų lito perkamoji galia ir už dabartines išmokas žmonės galėtų nusipirkti gerokai mažiau.
- Tačiau Vyriausybė, galėjusi iš mokesčių mokėtojo pasiimti 15 litų mokesčių, norėjo gauti 25 litus, o šiandien vargu ar gauna 5 litus?
- Tai yra teisybė. Mes turime lazdą su dviem galais. Iš dviejų blogybių privalėjome pasirinkti mažiau blogą: pasikarti arba pasipjauti.
Visose valstybėse žmonės nori slėpti mokesčius ir net manau, kad tai žmogiška. Kai Lietuvos ekonomika augo, jau pats verslas suprato, kad nori būti skaidrus ir doras. Niekam jau nebesinorėjo Valstybinės mokesčių inspekcijos, Darbo inspekcijos ar tos pačios „Sodros” žiauriųjų akcijų.
Nors jau esame pripažinę, bet galiu dar pripažinti, kad po naktinių Seimo darbų kai kurie mokesčiai buvo padidinti klaidingai. Tačiau tuomet prisiminkime ir tai, kad mūsų kaimynai estai ir latviai mokesčius gerokai padidino ne tai kaip mes, paskutinę akimirką.
- Kodėl lietuviai tokie neįžvalgūs?
- Todėl, kad laidome pernelyg daug emocijų, užuot susikaupę ir ramiai dirbę.
- Ar jūsų norą padėti valstybei varžo partiniai pančiai?
- Kartais mūsų partijoje išties vyksta man ne visai palankios diskusijos, su mano nuomone ne visada sutinkama. Aš nesu akmeninė, tad irgi kartais sureaguoju aštriau.
Bet žinau, kad politikoje taip yra visada. Partinė konkurencija demokratijoje yra normalus dalykas.
Atsigausime 2012 metais
- Ką manote apie Kovo 11-osios Akto signataro Romualdo Ozolo viešą raginimą atkurti merdinčios ir dūstančios Lietuvos nepriklausomybę?
- Labai gerbiu šį žmogų. Romualdas visada buvo doras, tikras, be melo, tačiau šiuo atveju manau, kad jis šiek tiek sutirštino spalvas. Galbūt jo žodžiuose juntama neviltis yra dėl to, kad vykstančius procesus R.Ozolas stebi tik iš šalies.
Man nerimą kelia kitkas. Lietuvoje šiandien apskritai vyrauja neviltis, viskas dažoma tik juodai ir dar sutirštinama. Viešam teismui paduodama tik tai, kas bloga. Gyvenime nėra dviejų spalvų - baltos ir juodos. Reikia matyti daugybę įvairių pustonių, nes neviltis tik žudo. Aš kalbuosi su savo mama, kuriai jau per 80 metų. Žinoma, mamai šiek tiek padedu, bet ji sako, kad svarbu, jog Lietuvoje - ne karo metas ir pinigų dar užtenka vaistams. Mama žino, kas buvo karas, labai sunkus pokaris. Tada buvo fiziškai ir dvasiškai suluošinta daugybė likimų, o šiandien tik sunkmetis, kuris juk praeis.
Bet lietuviai mėgsta Lietuvą matyti tarsi aklagatvį. Čia gyvena vien bepročiai, o valdžia stengiasi daryti, kad viskas būtų tik blogiau. Taip, yra sunku, bet virš mūsų valstybės nėra pakibęs joks Damoklo kardas. Valstybėje nėra atsitikusi jokia tragedija, o sunkmetis baigsis paprastai - arba mes jį įveiksime, arba visą naštą perkelsime savo vaikams ir anūkams.
Manau, mūsų valstybė jau yra duobėje ir toliau nebekrinta. Mūsų išėjimas iš sunkmečio bus 2011 metų pabaigoje arba 2012 metų viduryje.
Julius GIRDVAINIS
