Gimtadienių niekas nešvenčia tris kartus per metus, ir valstybei savo gimtadienį švęsti triskart yra keistoka - taip LŽ teigė Vilniaus licėjaus direktorius, istorijos mokytojas Saulius Jurkevičius.
Istoriko nuomone, išgyvename „kvailus ir maitojančius“ laikus, kai jaunuomenę neigiamai veikia bloga politinė aplinka, o nesibaigiančios reformos išsekino mokyklą, kuriai primetama nesibaigianti kaita. Anot S.Jurkevičiaus, sovietmečiu lietuvių tauta įrodė esanti gera vykdytoja, bet kai reikia galvoti savo galva, atsiranda daugybė problemų. Tapę Europos Sąjungos nariais, taikome mechaniškai įvairių valstybių patirtį, nesusimąstydami, ar ji tikrai tinka Lietuvai. Vis dėlto, nors periodas sunkus, S.Jurkevičiaus įsitikinimu, turėtume įveikti šį sunkų metą sustiprėję ir nepraradę tautinės savasties.
- Kokią prasmę Jums turi Liepos 6-oji - Valstybės diena?
- Esu tradicijos žmogus ir sunkiai priimu naujoves. Visos šventės į mūsų gyvenimą turi ateiti natūraliai, pamažu. Liepos 6-oji - nauja šventė, neturinti ryškios tradicijos mūsų gyvenime. Antai Vasario 16-ąją ir net Kovo 11-ąją jaučiame, išgyvename. O Liepos 6-oji man atrodo šiek tiek dirbtinė.
Juk būta ir diskusijų - ar tai tikra Mindaugo karūnavimo data? Gal įsivėlė klaida? Kai kurie istorikai sako, kad Mindaugo karūnavimas, tikėtina, vyko kitą dieną. Manau, valstybinės šventės neturėtų kelti jokių abejonių, ir dėl jų turi būti visuomenės sutarimas. O Liepos 6-oji - netradicinė, tęstinumo neturinti šventė: tarpukario Lietuvoje ji nebuvo švenčiama. „Iš viršaus“ nuleistos šventės nebūna vidujai išgyvenamos.
- Jūsų nuomone, Liepos 6-oji Jums atrodo esanti perteklinė šventė šalia Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios?
- Apskritai mes turime ir perteklinių švenčių, ir perteklinių atmintinų dienų. Mano vertinimu, tai - dėl sumaišties galvose. Nėra vienos krypties: švenčiame ir „raudonas“, ir „neraudonas“, ir katalikiškas šventes. Esame pasirengę švęsti viską. Nėra aiškios valstybės pozicijos.
Kiek galima švęsti valstybingumą? Juk nenormalu būtų žmogui savo gimtadienį švęsti tris kartus per metus. Draugai nesuprastų. Svarbiausia valstybingumui diena, manau, yra Vasario 16-oji; po to, kaip minėtina diena, galėtų būti Kovo 11-oji. Valstybė turėtų turėti vieną savo šventę; galbūt - dvi; bet tikrai ne tris.
- Kaip Jūs suprantate „Tautiškos giesmės“ žodžius - „Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“?
- Suprantu tiesiogiai, ne perkeltine prasme. Esu istorijos mokytojas, manau, turime daug garbingų istorijos pavyzdžių, į kuriuos galime lygiuotis. Būtent iš praeities galime pasisemti tvirtybės ir savo vertės suvokimo. Praeitis gali padėti mums atsikratyti tam tikro nevisavertiškumo komplekso. Pakaktų prisiminti kad ir praėjusio amžiaus partizanines kovas: jos primena apie žmones, autoritetus, į kuriuos galime lygiuotis.
Šiandien daug kam sunkiai suvokiama, kaip galima buvo viską aukoti dėl idėjos. Praeityje šitaip besiaukojančių asmenybių Lietuvoje buvo daug. Kaip tik todėl mes ir esame: kitaip gal jau būtume išnykę.
- Kokios stiprybės mums gali teikti skurdokos žinios apie karaliaus Mindaugo laikų Lietuvą - to meto žmonių gyvenimus, siekius, lūkesčius, motyvaciją?
- Iš tiesų apie Mindaugo laikus žinome labai mažai. To laiko įsivaizdavimas - gan blankus. Stiprybės įkvėpti galėtų nebent tai, kad tuo metu buvo sukurta Lietuvos valstybė. Tai pagrindas, padėjęs išlikti tautai. O žmonių santykiai galėjo būti panašūs ir į tai, kas aprašyta Justino Marcinkevičiaus poemoje: daug kas buvo kuriama per kraują, žudynes.
Man didesnį įspūdį daro XIX amžiaus pabaigos - XX amžiaus Lietuvos istorija. Tai - gyvoji istorija, kuri žmonių geriau suvokiama. Savo ruožtu senovė yra mitologizuojama, kupina stereotipinių vaizdinių. Didingi, žinoma, buvo ir Vytauto laikai, jie skatina didžiuotis savo praeitimi, bet man stipresnį įspūdį daro tokios asmenybės kaip Vincas Kudirka ir Jonas Basanavičius, kiti šviesuoliai, į kuriuos galima lygiuotis.
Reikia gerai pagalvoti: ar rinkdamiesi šventes labiau mąstome apie formą, ar apie turinį, žmonių santykius? Partizaninis judėjimas, Jono Žemaičio asmenybė šiuo atžvilgiu yra nelygstamas pasiaukojimo savo Tėvynei, vertybėms, idėjoms istorinis pavyzdys, primenantis apie žmones, akivaizdžiai nesiekusius materialinės naudos, karjeros. Man tai yra pagrindinis vertinimo kriterijus.
Mūsų dienomis materialinė nauda ir karjeros sumetimai užgožia minėtų istorinių pavyzdžių idealizmą. Užgožia vien pažvelgus, kaip mūsų Seimas skiria pinigus kanceliarinėms išlaidoms ir kaip jie yra naudojami. Tai atrodo liūdnai. Idealistinio požiūrio į savo kraštą nematyti. Juk parlamentarai tuos pinigus, skirtus kanceliarinėms prekėms, galėtų atiduoti labdarai, o pieštukų ir tušinukų nusipirkti iš savo algos.
- Ar Mindaugui rūpėjo valstybingumas, kaip mes jį šiandien suvokiame bei siejame su pilietiškumu, ar veikiau asmeninė valdžia ir nauda?
- Žmogus tiesiog telkė valdžią savo rankose. Tai sutapo su valstybės kūrimu. Apie pilietiškumą apskritai kalbėti neverta: tuo laiku feodalinėje, į luomus susiskirsčiusioje visuomenėje jo nebūta.
- Dabar taip pat kalbama apie pilietiškumo nebuvimą bei reiškinius, primenančius feodalų ir baudžiauninkų laikus.
- Dabar bent jau teoriškai žinoma, kas yra pilietiškumas ir pilietinė visuomenė. Ano meto Europa neegzistavo tautiniu-pilietiniu pagrindu: tautiškumas įsivyravo tik XIX amžiuje. Tiesa, šiandien tautos ima pamažu prarasti savo tapatumus: pradedama kalbėti, kad tautiškumas susivienijusiai Europai nebėra toks svarbus, kaip anksčiau.
- Mokykloje įgytos istorijos žinios svarbios jaunuomenės vertybinei brandai. Ar Lietuvos praeitis, kurią cenzūruodavo sovietmečio mokykla, nebuvo didesnis pilietiškumo akstinas nei tai, ko šiandien išmokstama per istorijos pamokas?
- Yra įdomus reiškinys: labiau norima pažinti tai, kas draudžiama. Kai per pamokas vaikams pasakau, kad kurio nors paragrafo neskaitytų, neretai jie būtent tą paragrafą ir perskaito. Lietuviškos spaudos draudimo laikais atsirado didelis noras priešintis tam draudimui. Draudimai paprastai nebūna veiksmingi, nes jiems yra priešinamasi. Ir kai draudžiama domėtis kuriuo nors istorijos tarpsniu, tai būtent tuo tarpsniu bus domimasi: visi norės išsiaiškinti, kodėl būtinai tuo periodu domėtis negalima.
Kai buvo draudžiama minėti Vasario 16-ąją, žmonės tą šventę išjausdavo ir vis tiek slapčia minėdavo, šitaip reikšdami pasipriešinimą režimui. O dabar, kai viskas leidžiama ir prieinama, sunku pasakyti, kaip skaitymas apie Vasario 16-ąją ar Kovo 11-ąją įsismelkia į besimokančios jaunuomenės sąmonę. Daug kas priklauso nuo konkretaus mokytojo ir mokinio, nuo to, kaip mokytojas pateikia žinias.
Be to, poveikį juk daro aplinka. Mūsų dabartis daro blogą įtaką. Susidaro įspūdis, kad šiandiena diskredituoja visa tai, kas buvo pasiekta. Vaikai mato aplinką, ir kai jiems kalbi apie praeitį, jie sunkiai tiki, kad žmonės anksčiau galėjo būti kitokie nei dabar (po 1991 metų), kad anksčiau buvo elgiamasi vadovaujantis vertybiniais, idealistiniais principais.
Lietuvių tauta - tvirta tauta, nes ji sugebėjo išlikti. Ir mes turėtume išlikti. Bet mus nuolat labai stumdo ir kvailina mūsų aplinka.
- O kas yra ta aplinka?
- Iš dalies padėtį apsunkina žmonių nebrandumas. Kita vertus, didelį poveikį daro visuomenės informavimo priemonės ir valstybės veikimo mechanizmai. Yra daug nedorumo, nesąžiningumo reiškinių, skatinančių nusivylimą tuo, kas vyksta valstybėje. Susidaro įspūdis, jog padėtis nesikeičia, kad ir kokią valdžią išrinktume. Nelieka vertybinės
atsparos. Tai savo ruožtu veikia visas visuomenės grandis, o mokykla yra visuomenės dalis.
- Esate sakęs: „Teiginys, kad švietimas yra prioritetinė sritis, taip ir liko tauškalų lygio. Labai nemalonu konstatuoti, kad ugdymo kokybės pasiekti nepavyksta, o mokykla netapo vieta, kurioje būtų formuojamos tvirtos vertybinės nuostatos.“ Kokios yra šios būklės priežastys? Jei yra taip, kaip sakote, tai kur link mes judame?
- Esame Europoje ir integruojame europines vertybes. Bet per sovietinį penkiasdešimtmetį neišugdėme visuomenės, kuri išmoktų galvoti ir spręsti savo galva. Lietuviai yra neblogi vykdytojai ir įrodė tai, būdami Sovietų Sąjungoje. Bet kai reikia imti galvoti savo galva, atsiranda daug problemų.
Išsivadavę iš vienos sąjungos, tuoj pat nėrėme į kitą ir pradėjome visuotinai semtis iš jos patirties. Gal ta patirtis ir nebloga, bet, mechaniškai perkelta į Lietuvos tikrovę, ji dažnai nesuveikia.
Strimgalviais viską mokykloje keisdami ir modernizuodami, įklimpome reformos procesuose. Tomis nesibaigiančiomis reformomis išvarginome ir išsekinome mokyklą. Nuolatinė kaita bei mokyklą užplūdęs popierizmas nustūmė mokytoją nuo jo tiesioginio darbo ir nuo mokinio.
Tai, ką turėjome gera, praradome, o to, kas nauja, dar neįgijome. Vis įgyvendiname dalykus, kurie vėliau keičiami kitais. Ta kaita veda į beprotybę, į kaitą dėl kaitos. Savo ruožtu reformos vykdomos skubotai (kad ir aukštojo mokslo reforma) ir sukelia visuomenės pasipriešinimą. Ar galima būtų taip priešintis geram dalykui?
Mūsų būklė apgailėtina, nes tos nesibaigiančios reformos tapo pajuokos objektu. Michailui Gorbačiovui atėjus į valdžią SSRS, sklandė anekdotas: M.Gorbačiovas paskelbė apie persitvarkymą, o vienas regionas iškart atsakė: „Pertvarką įvykdėme, laukiame naujų direktyvų.“
Kai vykdoma reforma, turi būti aiškiai įvardijami jos tikslai. Mokyklai dabar labai trūksta kvalifikuotų mokytojų, tačiau reformos padarinys gali būti tas, kad jų apskritai neliks. Rinka šitos problemos neišspręs - turi būti valstybės požiūris į tai, kaip ją spręsti.
- Anot Jūsų, išskirtinis švietimo reformos Lietuvoje bruožas - „pradėti reikalingą procesą, jį supainioti ir negebėti sėkmingai įgyvendinti“. Gal taip ir liksime ateinančius metus susipainioję?
- Manau, greičiausiai taip ir bus. Išpainioti yra sudėtinga, ypač kai veikia tam tikri interesai. Kas yra valdžioje, tas ir „stumia“ procesą pagal savo interesus. Reformos vykdomos toliau ta pačia vaga ir susidaro įspūdis, kad jų niekas nesugebės sustabdyti. Maždaug po penkerių metų bus matyti, kur mes nuėjome. Gal kaip nors išgyvensime šią pertvarką.
- Kaip manote - ar Lietuva, kaip tautinė valstybė, išliks po 50-70 metų, esant dabartinėms politinėms, ekonominėms, demografinėms ir švietimo tendencijoms?
- Galime būti labai smarkiai pažeisti. Kita vertus, jaučiu, kad tauta dar turi stiprybės. Manau, nepavyks mūsų lengvai sumaitoti. Lietuvių tauta išsaugos savastį. Juk yra žmonių, saugančių ir mylinčių savo kraštą, norinčių jame gyventi ir neužleisti pozicijų. Nors tai, kas dabar vyksta, neprisideda prie mūsų sėkmės, vis dėlto tikiu, kad iš šio kvailo ir maitojančio periodo - ypač pastarųjų dešimties metų tarpsnio - iškopsime sustiprėję. Tikiu, kad visuomenė atgims ir išpuoselės mūsų neišnaudotų galimybių kraštą.
Vladimiras LAUČIUS