Šis procesas išsitęs, anot eksperto, iki 2023 metų. Aš įžvelgčiau labiau pesimistinę prognozę, anot kurios stabilizavimo fondo lėšos išseks šių metų pavasarį. Manau, Dūmos rinkimų perkėlimas iš metų pabaigos į ankstesnį laikotarpį, yra susijęs būtent su šiais skaičiavimais.
Silpnės finansavimas – silpnės ir valdžios vertikalė regionuose
Pabandykime apsvarstyti būtent tokio ekonominio scenarijaus vystymąsi. Federalinių biudžetų pinigų rezervų išsekimas automatiškai nulems nusilpimą, o galimai ir taip kruopščiai režimo statytos valdžios vertikalės griūtį. Nėra paslaptis, kad ši vertikalė paremta ne patriotiškumu ir „dvasiniais saitais“ ir netgi ne tarpregioniniais ūkio saitais, o subsidijomis iš Centro į regionus ir už asmeninį lojalumą Kremliaus paskirtiems gubernatoriams, kiekvienam kurių valdžia turi surinkusi rimtos kompromituojančios medžiagos, leidžiančios regionų „elitą“ laikyti sukaustytą baimės jausmo.
Sąlygoms pablogėjus, vėliau ir visai nutraukus finansavimą iš Centro, bus prarasta pagrindinė režimo vidaus politikos funkcija – nacionalinio turto paskirstymas tarp vienų ar kitų grupių, prileistų prie visuomeninio pyrago dalybų, arba, kaip kalbėdavo neužmirštamais 90-aisiais, finansinių srautų „sureguliavimų“. Centro reikšmė ir būtinybė būti lojaliu jam regionų akyse tokiu atveju mažėja iki minimumo. Regioninei valdžiai teks savo pačių saugumo labui ir siekiui išsaugoti valdžią, teks žvalgytis jau ne tik į Maskvą, kuri gali tik surinkti turtus, o į kaimynines, tegul ir ne rusiškas, tačiau daug labiau sėkmingas teritorijas ir į savo pačių gyventojų poreikius, nors minimalaus prekybos saugumo ir vartotojų krepšelio užtikrinimui.
Regioninio elito gretose tikriausiai taip pat gali prasidėti kovos tarp aukščiausiųjų ir, taip vadinamų, antrųjų valdžios gretų kovos fazės paūmėjimas. Jauni šios kategorijos atstovai nors ir iš esmės kai kur prieštarauja provakarietiškai orientacijai, tačiau yra palyginti geriau išsilavinę, dėl savo užimamų pareigų ir amžiaus nėra tokie korumpuoti, o tai vertikalės valdžios požiūriu reiškia, kad ir ne taip lengvai suvaldomi, ne taip „atsidavę“ vadui ir praktiškai nuo nieko nėra priklausomi, yra pakankamai ambicingi, mėgstantys teisybę ir siekiantys to vartotojiškumo lygio, kurį yra pasiekusios „elito grietinėlės“ gretos.
Labiausiai „perspektyvios“ nepaklusimo Centrui ir labiausiai palankios valdžios vertikalės susilpnėjimui yra Šiaurės Kaukazo, Tolimųjų Rytų, Jakutijos, Tatarstano, Kaliningrado srities regionai. Panašios tendencijos taip pat pastebimos Karelijoje, Novogorodsko, Pskovo ir Leningrado sričių pasienio regionuose, besiribojančiose su Kazachstanu Pietų Uralo ir Orenburgo srityse. Šiandien tokios tendencijos valdančiojo režimo nėra pripažįstamos ir svarstomos. Straipsnio autorius bent jau neturi informacijos, kad taip būtų.
Finansinio stabilumo piramidės griūtis
Antrasis Rusijos vidaus politikos ratas gali būti sudarytas iš socialinių valstybės įsipareigojimų griūties. Tai reiškia, kad Vladimiro Putino režimo pagrindas, pateikiamas kaip „stabilumas (visų pirma materialus) mainais į lojalumą (visų pirma visuomeninis-politinis) nustoja veikęs. Jau paskutinį ketvirtį buvo fiksuojamas žymus nedarbo augimas, įskaitant ir nematomą, kai pereinama prie nepilnos darbo savaitės, užmokesčio ir socialinių išmokų, bedarbystės pašalpų, įvairių subsidijų mažinimas. Ir visa tai Maskvoje! Nėra abejonių, kad panašios tendencijos kartu su infliacija, bendru pragyvenimo lygio mažėjimu ir stipriu kainų augimu, tik augs.
Valdančioji klasė vertina šalį kaip korporaciją, nešančią jiems valstybinę rentą. Pajamų susitraukimas dėl išorinių sankcijų, naftos kainų kritimo, didžiųjų užsienio projektų pasitraukimas, papildomai spaudžia vietos verslą, mažina pragyvenimo lygį ir gyventojų mokumą, auga įsiskolinimai bankams ir už komunalines įmokas. Tuo pačiu augant privalomų įmokų, baudų skaičiui, neišvengiamai mažėja siūlomų prekių ir paslaugų skaičius, prasideda ištisų ekonomikos sričių ir segmentų griūtis, ypač aptarnavimo, pervežimų ir ne maisto prekių gamybos srityse. Faktiškai sustabdytas maisto prekių importas, tiek dėl absoliučiai prieš liaudį nukreiptų „antisankcijų“, tiek ir dėl dvigubai nuvertėjusios nacionalinės valiutos, gali vėl atgaivinti barterinius susitarimus, tarpregioninės maisto tiekimo sistemos krizės, didžiųjų miestų aprūpinimo trikdžių ir didžiosios dalies liaudies pasitraukimą į ūkininkavimą mažuose žemės ploteliuose siekiant elementariai išgyventi. Tai prives prie socialinio pasyvumo jau ir taip ne labai aktyvios bendruomenės, o valdžią – pagrindinių mobilizacinių įrankių savo globalių, įskaitant ir geopolinius projektų įgyvendinimui.
Kartu su tuo būtų absurdiška laukti iš Rusijos valdančiojo režimo kokių nors pokyčių agresyvioje jos užsienio politikoje. Politika, nukreipta į Jaltos-Potsdamo tarptautinių santykių atstatymą, kurioje Rusija taptų Vakarų pripažinta lygiateise globalaus pasaulio pagrindinė jėga, tik plėsis. Nesunku įžiūrėti šios politikos kryptis, sunkiau pasakyti kurios iš jų galų gale taps prioritetinėmis, reiškia, ir labiausiai toksiškos. Prie pastarųjų, be jokios abejonės, būs priskiriamos „hibridinės“ įskaitant karinius veiksmų Ukrainoje ir šių masto Sirijoje paūmėjimą.
Rusija taip pat gali imtis karinių konfliktų Tadžikistane (Afganistano pasienis), Kalnų Karabache siekiant išlaikyti savo politikos laivakelyje Armeniją ir priešintis Azerbaidžano-Turkijos bendriems projektams, kurie Baku stumia į eurointegraciją, o taip pat siekiant spausti Gruziją dėl to paties tikslo – neleisti jai suartėti su ES ir įstoti į NATO. Tų pačių tikslų vedama Moldavijoje Rusija užsiims Padniestre, kur taip pat tikėtina įšvysti karinės įtampos židinį. Galų gale, kaip trečiosios „hibridinės“ agresijos krypties taikinį galima išskirti Baltijos šalis. Maskva vargu ar nuspręstų smogti tiesioginai vienai iš Baltijos jūros baseino šalių, turint omenyje, kad ten yra NATO, įskaitant ir amerikiečių daliniai, tačiau oro ir jūros sienų pažeidimai tęsis iki tol, kol viena iš šių šalių nepasieks Turkijos pavyzdžio ryžto lygmens.
