Apie tai laidoje kalbėjo organizacijos „Švietimas #1“ vadovė Laura Masiliauskaitė.
Pagrindinės problemos
Ne vienerius metus Lietuvoje daug kalbama apie problemas, susijusias su brandos egzaminais. Vis dėlto, jeigu reikėtų išskirti, kokios yra pagrindinės problemos, kurios kartojasi kasmet ir dėl kurių kyla daugiausia nuogąstavimų?
L. Masiliauskaitė: Iš tikrųjų jaučiame, kad brandos egzaminai Lietuvoje kasmet tampa ne tik mokinių žinių, bet ir visos švietimo sistemos patikrinimu. Kyla klausimų dėl užduočių atlikimo, programoms atitikimo, sudėtingumo, vertinimo aiškumo ir atsakomybės už klaidas.
Tikriausiai viena pagrindinių problemų būtų ta, kad nėra bendro susitarimo, koks egzaminas laikomas kokybišku. Skirtingi rengėjai, recenzentai dažnai nevienodai supranta pasiekimų lygius, todėl egzaminų kokybė labai priklauso nuo interpretacijų ir nuo to, kaip konkrečiam rengėjui ar recenzentui pasirodo parengta užduotis.
Dėl to mokiniai ir mokytojai yra tarsi priversti spėlioti, kokio egzamino tikėtis kiekvienais metais, nes nėra aiškaus sutarto standarto. Dėl to egzaminai kaskart skiriasi, o kai kurios užduotys būna vertinamos kaip per sudėtingos, galbūt neatitinkančios programų arba patekusios ne į tą egzamino užduotį, priklausomai nuo lygmens ir įvairiausių kitų interpretacijų.
Iš esmės kasmet sistema tarsi iš naujo ruošiasi sezonui, iš naujo ruošiasi egzaminų sesijai. Nėra tęstinumo, kuris užtikrintų, kad praeityje buvusios klaidos nepasikartotų, o užduotys atitiktų programas. Taip pat turėtų būti aišku tiek mokiniams, tiek mokytojams, ruošiantiems mokinius, kokių užduočių būtų galima tikėtis.
Kol kas mūsų ugdymo programos yra pakankamai plačios, jose trūksta aiškumo ir konkretumo, todėl natūralu, kad skirtingi žmonės jas skirtingai interpretuoja. Dėl to skiriasi ir užduotys. Valstybė nekaupia žinių, ekspertiškumo ir kasmet tarsi iš naujo kviečia rengėjus rengti užduotis. Būtent to labiausiai ir pritrūksta. Dėl to kenčia pati egzamino kokybė.
Europos šalių pavyzdys
Jūs domėjotės, kokia situacija su brandos egzaminais ar jų atitikmeniu yra kitose šalyse. Kokie yra pagrindiniai skirtumai, jeigu lygintume Lietuvos ir kitų Europos šalių situaciją?
L. Masiliauskaitė: Tikrai yra įvairių scenarijų, kaip ruošiami egzaminai, bet vienas didžiausių skirtumų – labai aiški atsakomybės architektūra, kas yra atsakingas už egzaminą, jo peržiūrą ir programoms užduočių atitikimą.
Šiandien Lietuvoje turime tokią situaciją, kad didžiąja dalimi egzaminai yra rengiami išorėje. Tai reiškia, kad perkami rengėjai, recenzentai. Nėra aišku, kas jie yra, jie slepiami dėl konfidencialumo. Tikriausiai savaime suprantama, kad iki egzamino informacija turi būti konfidenciali ir neprieinama bet kam.
Po egzamino taip pat nėra aišku, kas rengė tuos egzaminus. Nėra aišku ir tai, ar kitais metais, jeigu rengėjo užduotis ar recenzento darbas buvo įvertinti kaip netinkami, jie vėl nėra įtraukiami į rengimo procesą.
Pavyzdžiui, Nyderlanduose yra labai aiški institucijų atsakomybės grandinė. Viena organizacija kasmet parengia dokumentus, aprašus, kurie detalizuoja, kuri ugdymo programos dalis pateks į egzaminus.
Kita institucija pagal tuos dokumentus parengia egzamino užduotis, o pirmoji institucija vertina jų atitikimą. Tai reiškia, kad atsakomybės grandinė yra labai aiški. Jeigu egzaminai kažkur nesuveikia, tada aišku, kas už kokią dalį yra atsakingas.
Suomija, į kurią mes tikrai labai lygiuojamės, turi ekspertinę instituciją – brandos egzaminų tarybą. Ji yra nepriklausoma ir renkama trejų metų kadencijai, ją skiria šalies Švietimo ir kultūros ministerija.
Iš esmės ši taryba skelbia egzamino turinio, organizavimo ir vertinimo gaires. Jos nariai atstovauja skirtingiems egzamino dalykams, o vertinimą atlieka tarybos vertintojai, taikydami dalykinių sekcijų nustatytus kriterijus.
Labai svarbu tai, kad šios tarybos sudėtis yra vieša. Viešai skelbiami tarybos pirmininkas, vicepirmininkai ir nariai pagal mokomuosius dalykus. Tai reiškia, kad visos žinios apie egzaminą yra kaupiamos nuolatinėje nacionalinėje ekspertinėje institucijoje.
Tie patys žmonės trejus metus rengia egzaminus ir yra už juos atsakingi. Jeigu kažkas įvyksta ne taip, kitais metais jie turi progą pasitaisyti, o kaupiamos žinios toje institucijoje užtikrina, kad klaidos nepasikartotų.
Tai yra vieni didžiausių skirtumų. Labai aiški institucinė atsakomybė ir žinių kaupimas institucijose, kurios už tai atsakingos. Pas mus rengėjai kiekvienais metais gali skirtis, recenzentai gali skirtis, nes procesas tarsi organizuojamas iš naujo.
Bent jau viešai nėra žinoma, ar rengėjams nurodomos gairės, ar atliekamos kokybinės analizės, ar rengėjai supažindinami su tuo, kas praėjusiais metais buvo laikoma netinkamomis užduotimis. Galų gale, ar tai yra aišku visiems Lietuvos mokytojams, kurie ruošia mokinius.
Turime ir Anglijos pavyzdį, kur egzaminų rengimas apskritai atiduodamas privačiai rinkai, o mokyklos pačios gali rinktis, iš kokios organizacijos pirkti egzaminus. Anglijoje labai investuojama į nepriklausomą valstybinę instituciją, atsakingą už kokybės užtikrinimą.
Ji prižiūri, kad organizacijos, rengiančios egzaminus, juos parengtų taip, jog šie atitiktų standartus. Dėl to egzaminų organizatoriai taip pat investuoja į kokybę, nenuleidžia kartelės ir užtikrina, kad egzaminai atitiktų keliamos organizacijos reikalavimus.
Iš tikrųjų atsakomybės grandinė ten yra pakankamai aiški. Sukauptos žinios apie egzaminus metai iš metų lieka toje pačioje institucijoje, o tai užtikrina, kad klaidos kartotųsi kuo rečiau ir visa sistema taptų stabilesnė.
Visą „Žinių radijo“ laidą rasite čia:
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
