Gruzija pralaimėjo karą Rusijos imperijai, kuri visu gražumu atsiskleidė, kad ruošiasi ir toliau valdyti regione ir nenori šalia savęs leisti daugiau jokių sėkmės istorijų. Gruzija lieka nepriklausoma, nors panašu, kad galutinai praranda Abchaziją ir Pietų Osetiją. Tiesa, šis praradimas įvyko jau gerokai anksčiau, kai iš šių regionų buvo išvaryta didžioji gyventojų dalis – gruzinai, o vadinamieji Rusijos taikdariai užtikrina, kad niekas nepasikeistų. Tačiau šį kartą ne apie geopolitiką ir karą, o apie tai – kokia Gruzija yra šiandien ekonomiškai, ir kodėl taip gali atsitikti, kad mes iš jos dar mokysimės.
Nemaža dalis buvusių Gruzijoje pastebi, kad tai šalis, kuri pamažu kapanojasi iš atsilikimo. Tačiau bent kiek atidesnis žvilgsnis priverčia pastebėti, kad tai – ne šiaip kapanojimasis, o labai tvirtų pamatų ekonomikai statyba. Gruzijos ekonomika auga nepaisant vidinių konfliktų, faktinio karo būsenos su Rusija ir jos satelitais, ekonominės blokados, o galiausiai – Vakarų nesupratimo, kas vyksta. Šis nesupratimas gali būti iliustruotas kad ir tokiu pavyzdžiu: Gruzijos pilietis, kad gautų vizą į Vakarų Europos valstybę, yra siunčiamas į šios valstybės konsulatą Maskvoje. Tuo tarpu realybė tokia, kad gruzinui gauti vizą į Rusiją yra sunkiau nei į Ameriką.
Vizų pavyzdys iliustruoja ir pačios Gruzijos politiką. Gruzija faktiškai neturi vizų režimo: atvažiuoti gali kas nori iš beveik visų pasaulio šalių – jokios biurokratijos, jokios gaišaties, jokių mokėjimų. Netgi dirbti užsieniečiams galima be apribojimų. Vizų režimo panaikinimas – viena iš priežasčių, kad per paskutinius tris metus kasmet turistų į Gruziją atvyko 50–70 procentų daugiau.
Su biurokratija kovojama plačiai ir giliai. Statyboms pradėti reikalaujamų popierių skaičius sumažėjo beveik dvigubai, lygiai taip pat ir dienų skaičius, kiek užtrunka šiuos dokumentus sutvarkyti. Reforma, per kurią sulig viena diena buvo atleisti visi kelių policininkai ir kelis mėnesius keliuose nebuvo policijos kontrolės apskritai, yra tapusi legendinė. Avarijų nepadaugėjo, tiesiog neliko kam keliuose mokėti kyšių. Kaip ir apskritai kyšių sumažėjo. Pavyzdžiui, nuo 2002 iki 2005 metų firmų, kurios teigė turėjusios mokėti kyšius, skaičius nukrito keturis (!) kartus. Pas mus, kaip žinia, apie pagerėjimą su korupcija galima spręsti tik iš to, kad ministras pirmininkas neatsistatydina.
Gruzija prieš kelerius metus beveik panaikino muitus (efektyvus muitų lygis nesiekia ir vieno procento įvežamų prekių vertės). Užsienio prekyba daugiausiai dėl šių pakeitimų per kelerius metus išaugo keturis kartus. Visiškai liberalizuotas transporto sektorius – jokių kvotų ar leidimų.
Darbo santykiai pagal tarptautinį įvertinimą Gruzijoje yra reguliuojami liberaliausiai pasaulyje. Verslas beveik nepatiria administracinių sąnaudų pasamdyti naują darbuotoją, nėra reguliuojamas ir darbuotojų atleidimas.
Gruzijos ekonomikos ministras yra akivaizdžiai užsimojęs privatizuoti beveik viską. Tarkime, šiuo metu kaip tik vyksta sveikatos sektoriaus privatizavimas. Negana to – Gruzija visiškai panaikino konkurencijos reguliavimą. Monopolijas Gruzijoje riboja ir nuo kartelinių susitarimų saugo ne konkurencijos taryba, o reali rinkos laisvė. Verslo sąlygų indeksas pagal Pasaulio banko lentelę Gruzijoje pagerėjo tiek, kad iš 112 vietos ji pakilo į 18 (Lietuva, beje, liko 26 vietoje).
Suma sumarum Pasaulio bankas 2007 metais Gruziją įvardino kaip reformų lyderę pasaulyje. Gruzijos ekonomikos augimas – apie 10 procentų per metus nepaisant Rusijos blokados, o užsienio investicijos į Gruziją per kelerius metus išaugo keturis kartus.
Gruzijai su kaimynais nepasisekė gal net labiau nei Lietuvai. Nepasisekė ir kariniuose veiksmuose. Tačiau ar nebus taip, kad Gruzijai pasiseks ekonomikoje. Ekonomika visiškai nepanaši į karą, ir būtent ekonomikoje Gruzija gali tapti tuo Dovydu, kuris pranoks Galiotą. Neduok Dieve Lietuvai Gruzijos problemų ir karo, bet ekonominės politikos mums iš jos dar greičiausiai teks pasimokyti. Ir sėkmės Gruzijai linkiu ne tik bendraujant su sunkiai sugyvenamu kaimynu, bet ir toliau laisvinant galimybes žmonių kūrybai.
Remigijus Šimašius, LLRI prezidentas
