Teko dalyvauti diskusijoje, kurioje buvo ieškoma būdų, kaip padaryti, kad vaistai nekainuotų per brangiai. Priemonių arsenalo aptarimas, kaip jau įprasta, buvo pradėtas valstybiniu vaistų kainos antkainio reguliavimu.
Pasidalysiu mintimis apie keletą visiškai kitokio pobūdžio priemonių, kurios problemą spręstų tiksliau ir gerokai tinkamesnėmis priemonėmis.
1. Konkurencija vaistų rinkoje
Visi žinome, kad užregistruoti naują vaistą trunka ilgai (maždaug dvejus metus), yra brangu ir apskritai neaišku, ar tai pavyks. Jei būtų priešingai, tai nevyktų taip, kaip atsitiko vienai garsiai farmacininkei, kuriai gydytoja patarė, kad geriausia pirkti vaistus, kurie nėra registruoti Lietuvoje, tačiau kurių galima įsigyti iš asmenų, perkančių šiuos vaistus Karaliaučiaus srityje ir parduodančios Lietuvoje.
Išvada: palengvinkim vaistų registravimą!
2. Kas moka?
Sakoma, kad dovanotam arkliui į dantis nežiūrima. Iš tikrųjų į dantis dar gali pažiūrėti, bet tikrai nežiūri į kainą! Jei vaistas yra 90 ar 80 procentų kompensuojamas, aišku, kad kaina lemia daug mažiau nei tuo atveju, kai už jį tenka susimokėti pačiam.
Išeitis nėra paprasta, tačiau kryptis aiški – socialinės problemos ligos atveju turėtų būti sprendžiamos kitaip. Tokio lygio kompensacijos turėtų būti taikomos rečiau, galbūt ne visiems, o susietai su socialinio pobūdžio kriterijais, galbūt mokant ne subsidiją už vaistus, o tiesiog paramą tam tikrais atvejais susirgus tam tikromis ligomis.
Galiausiai, sistema, kai vaistinėse mirga nuolaidų pasiūlymai, tačiau nuolaidos taikomos tik kompensuojamųjų vaistų nekompensuojamajai daliai, kažin ar atitinka rinkos standartus. Jei jau daroma nuolaida, ar neturėtų pagrindo Ligonių kasos pareikalauti, kad ji būtų taikoma kompensuojamajai daliai tiek pat, kaip ir nekompensuojamai?
3. Kas vaistą pasiūlo?
Jeigu žmogus gauna receptą vaistui, jį ir perka. Receptą išrašęs gydytojas gali ir neaptarti, kiek žmogui už atitinkamą vaistą teks sumokėti. Tačiau ir vėl: jeigu įsivaizduotume, kaip turi dirbti gydytojas, tai, ko gero, jis turėtų su pacientu aptarti įvairius gydymo kelius (greitai ir brangiai; pigiai, bet galbūt ne taip efektyviai; pigiai, efektyviai, bet skausmingai ar nepatogiai).
Juk natūralu, kad ne tik gydytojas turi spręsti apie daugybę dalykų: kiek laiko, pinigų, skausmo ir daugybę kitų nepatogumų ir kokį jų derinį yra pasirengęs pasirinkti pacientas).
Išvada: darykime viską, kad gydytojas realiai priartėtų prie paciento ir gydytų ne sugedusį mechanizmą, o žmogų. Pasiekime, kad gydytojas pats būtų ne pagal instrukcijas užprogramuotas veikti robotas, o gydytojas, padedantis žmogui.
Padarius šiuos veiksmus, žiūrėk, kainų klausimas atkris. Nekainuos labai geri vaistai labai pigiai, bet bent jau pasiūla ir paklausa veiks neiškreiptomis sąlygomis.
Remigijus Šimašius, Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas
