Taip sakyti analitikai turi priežasčių: Rusija dabar yra daug homogeniškesnė etniniu požiūriu nei Sovietų Sąjunga 1991 m., o bet kokiam išsidraskymui dabar reikėtų priešinti rusus prieš rusus, o ne rusus prieš etninius rusus. Šiandien Kremlius ėmėsi daug griežtesnių priemonių prieš ne rusus Rusijos Federacijos teritorijoje, nei Michailas Gorbačiovas tada, kai paskutinį kartą, kai kilo pavojus šalies ateičiai.
Be to, net dauguma Rusijos opozicinių grupių pasisako prieš šalies žlugimą ir perspėja, kad tokio tikslo siekimas yra neproduktyvus. O ir patys rusai, besipriešinantys Putinui ir jo karui Ukrainoje, baiminasi galimo jų šalies žlugimo. Iš tiesų, daugelis iš jų, o ir kiti rusai ilgai palaikė Putiną, nes manė, kad būtent jis sustabdė galimą šalies mažėjimą, pradėdamas žiaurų karą Čečėnijoje.
Taigi Putinas turi pakankamai pagrindo iškelti Rusijos ir rusų tautos skilimo šmėklą kaip propagandos įrankį. Viskas tam, kad susirinktų visuomenės ir politikų palaikymą, ypač kai tokios sąvokos pateikiamos, kaip Vakarų politikos tikslai. Neabejotina, kad Putinas į tai atsižvelgė sakydamas savo kalbą.
Tačiau tuo pat metu, pasak rusų komentatoriaus Aleksandro Skobovo, gali būti, kad Putinas, kaip ir daugelis Rusijos „carų“ prieš tai, bijo, kad jo valdžia ir valstybė susvyruotų, jei jis atsitrauktų nuo represinių metodų. Kitaip tariant, Putinas nepasitiki savo tauta, bijo, kad nelikus represijų, neliktų ir jo. Skobovas išsamiai aprašo būdus, kurie kėlė baimę buvusiems Rusijos vadovams ir tai, kokią įtaką tai darp pačiam Putinui.
Skobovo analizė yra įtikinama. Jis atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip ir kitose imperijose, Rusijos imperija visada buvo įvairių teritorijų ir jėga laikomų tautų junginys, išsiskiriantis griežtu „horizontalių ryšių“ plėtros apribojimu nustatant bendrą valdymą iš centro.
Kaip pažymi Rusijos komentatorius: „Siekdama viską pajungti „vertikaliai“ administracijai, imperatoriškoji valdančioji klasė tiesiogiai kišosi į natūralų horizontalių ryšių tarp įvairių imperijos dalių kilimą“.
Tačiau Rusijos imperija padarė kai ką daugiau: deformavo rusų tautą, kompensuodama jos pavaldumą "carui" paskatinimu jaustis pranašesne už visas kitas tautas. Šis „organiškas ryšys tarp Rusijos valstybės imperinio charakterio ir autoritarinės tradicijos, persmelkiančios visą socialinių santykių sistemą, yra akivaizdus“ ir padeda sukurti kaip „neišvengiamą“ Rusijos sistemos „antivakarietiškumą“, manyma, kad Vakarai kelia grėsmę ir valstybei, ir tautai.
Dėl to „imperinė Rusija“ bet kokiu pavadinimu, anot Skobovo, „lengvai pereina iš „apgultos tvirtovės“ būsenos į „kryžiaus žygį“, kuriuo siekiama sunaikinti Vakarus, kurie laikomi „nuodėmių lizdu“.
Ir labai pastebima sekant istorinius įvykius, nes siekis „atsisakyti autoritarizmo ir antivakarietiškumo, visais atvejais sukėlė galingus dezintegracijos procesus“. Taigi Rusijos elitas natūraliai siekia kovoti su tuo pavojumi, užsukdamas užburtą ratą, kuriame skilimo baimė stiprina ir autoritarizmą, ir antivakarietiškumą, teigia komentatorius. Tai reiškia: „Rusijos imperija negali būti liberali ir negali tapti Vakarų civilizacijos bendruomenės dalimi“. Tačiau dalis Rusijos visgi galėtų, todėl Putino baimės dėl Rusijos ir rusų tautos skilimo yra neatsiejama jo neapykantos Vakarams dalis.
Todėl natūralu, kad Putinas baiminasi, jog jo valstybės imperinė tapatybė be autoritarinės valdžios paramos lengvai suskils į regionines tapatybes. Ir tada „prakeiktieji Vakarai“ dalis po dalies įsisavins „rusų pasaulį“.
Taigi Putino užuominos apie kai kurių Rusijos dalių, tokių kaip Uralas, atitrūkimą, „nėra [tik] kažkas, skirta išgąsdinti žmones. Tai yra tikroji ir gili paties Putino baimė. O svarbiausia čia yra neapykanta Vakarams kaip civilizacijai, kuri atsisako suteikti neribotas teises į valdžią ir jos naudojimą“ Rusijai.
Vienintelis klausimas yra, kaip tai gali įvykti be nekontroliuojamo visuomenės sprogimo, kurio beveik visi Rusijoje nori išvengti. Skobovas toli gražu nėra vienas, kuris mano, kad Putino mąstymas ir priešiškumas Vakarams bei jo baimes dėl dezintegracijos yra glaudžiai tarpusavyje susijusius.
Tatarstano „Business Online“ portalo politikos apžvalgininkas Vladimiras Marčenko sako, kad Putino supratimas apie tai, kaip jie yra susiję, kyla iš Ivano Iljino, kuris dažnai įvardijamas kaip mėgstamiausias jo filosofas, įtakos.
Pasak Kazanės analitiko, tikroji priežastis, kodėl Putinas žavisi Iljinu, nėra pastarojo meilė fašizmui. Greičiau tai yra jų bendra manija dėl rizikos, kad Rusija gali subyrėti, ir jų bendras įsipareigojimas padaryti viską, kad tam būtų užkirstas kelias.
Todėl Marčenko, kaip ir Skobovas sako, kad Putino autoritarizmas, apibarstytas Iljino įtaka, nėra esminis tikslas, o veikiau baimių atspindys. Be to, tai paaiškina, kodėl Putinas yra pasiryžęs įveikti susiskaldymą Rusijoje net jėga, kad būtų išvengta dezintegracijos.
„Niekada istorijoje“, – pastebėjo kitas Rusijos analitikas Vladimiras Pastukhovas, tiek daug žmonių visame pasaulyje, taip pat ir Rusijoje, nekalbėjo apie tai, kad Rusija gali subyrėti. Tai galima palyginti su Rusijos imperijos žlugimu 1917 m. ir Sovietų Sąjungos žlugimu1991 m., nors tada tik nedaugelis tikėjosi radikalių permainų. Putinas yra tarp tų, kurie tiki, o jo egzistencinės baimės šiuo klausimu skatina visą šalies politiką.
