Šiuo metu esu užsienyje. Aišku beprotiškai pasiilgstu savo šalies, savo artimūjų, draugų,taip pat tų vietų, kuriose kasdien lankydavausi ir tos aplinkos, kurią matant džiaugiasi širdis.. BET kai atsimenu kaip reikėjo išgyventi.. dirbi be išeiginių beveik , gauni mažiau negu minimumą.. dirbi tam kad susimokėti mokesčius, užkąst kad būtų jėgų dirbti ir kad apsimokėti kelionę į darbą.. ir tai ne visad užtekdavo ant to.. pasityčiojimas kažkoks. Vat tokie dalykai ir daveda tautą iki emigracijos, nes nemato savo ateities Lietuvoje su tokiomis gyvenimo sąlygomis. Jokio džiaugsmo, vien depressija puola kai pradedi galvoti: O kaip pavyzdžiui šeimą kurti jaunai porai ? Arba jeigu nebaigi mokslų idealiais pažymiais ir tavo tėveliai nėra milijonieriai arba tiesiog pasiturintys, tuomet kaip studijuoti, jeigu turi svajonę ? Kitose šalyse tu gali fabrike dirbti 4valandom mažiau į dieną, užtat tau niekas niekad nepasakys kad tu neeisi į pertrauką kol nepadarysi to ir ano ir kaip bebūtų - užsienyje 1asmuo gaudamas minimumą gali drąsiai išlaikyti save ir dar savo artimą įskaičiuojant maistą , pramogas , drabužius ... žodžiu viską .. ir tik už vieną algą... skaudu kad mūsų valdžiai ant mūsų nusispjauti.. o taip norėtusi grįžti..

Taip paskaičiau straipsnį.. vienas po 7 metų grįžo su šeima ir atsidarė verslą, kitas po 6metų ir pan. Mano nuomone tokie straipsniai tik eilinį kartą parodo, kad Lietuvėlei NEĮMANOMA atsidaryti savo verslo atmetus variantą apie darbą UŽSIENYJE. Taip pat tai eilinį kartą ĮRODO, kad į užsienį atvažiavę Lietuviai su šeimomis sugeba pragyventi daug metų (pabrėšiu PRAGYVENTI, o ne išgyventi ) ir dar prie to paties atsidėti nemažai pinigėlių iš kurių vėliau galima investuoti į verslą savo šalyje.

tai ir pasilikit ten.

Prezidentė žino ir nieko nepadarė per valdymo dešimtmetį... Neteisybė ir laukinis kapitaliazmas,plius pensininkų apiplėšimas ir už tai negauta atpildo.

Net sandely geriau dirbt uzsieny nei Lietuvoj.