Apie tai naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ – pokalbis su Lietuvių kalbos instituto vyresniąja mokslo darbuotoja ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininke Violeta Meiliūnaite.
Ką reiškia A1 lietuvių kalbos lygis
Dabar tuose reikalavimuose, kurie įsigaliojo nuo naujųjų metų, yra reikalavimas A1 lygiu mokėti lietuvių kalbą. A1 lygis – ką jis reiškia, aptarnauti lietuviškai? Užtenka pasakyti „laba diena“, „ačiū“, kokia kaina, ar kiek reikia mokėti, ir kas svarbiausia, kad suprastų kur yra tas aptarnavimo lygis?
V. Meiliūnaitė: A1 lygis yra pats pagrindų pagrindas. Tie, kurie moko kalbos, sako, kad tai yra maždaug 500 žodžių kiekis. Tu turi mokėti 500 žodžių, kad galėtum pasakyti pačius paprasčiausius sakinius: „Aš noriu namo“, „Aš noriu valgyti“, „Pasukite į kairę“, „Sustokite čia“, „Atvežkite picą prie tokio ir tokio namo“ – tai yra pagrindas.
Ir tikrai tada, kai buvo svarstoma, kokio lygio reikia, kad žmogus jau galėtų teikti tas paslaugas, visi iš pradžių labai norėjome A2 lygio. Ir tada, aišku, jau turėtume lengviau bendraujantį žmogų, platesnio žodyno žmogų, bet buvo sutarta dėl A1 lygio dėl labai paprastos priežasties.
Geriau išsikelti pasiekiamą, įgyvendinamą tikslą ir iš tikro jį įgyvendinti, o ne išsikelti labai ambicingą tikslą ir susidurti su dar daugiau sunkumų jį pasiekiant. Vis dėlto, jeigu tu pramokai A1 lygio ir gyveni lietuviškai kalbančioje aplinkoje, tai tu ir iš aplinkos jau prisirenki ir žodžių, ir frazių, bet peržengti šitą slenkstį, kad aš visai nemoku, o čia jau truputį moku, jau suprantu, kaip veikia ta lietuvių kalba, koks sakinys, moku vieną kitą sakinį suformuluoti, aš girdžiu, kaip žmonės aplinkui kalba, ir aš prisirenku tų papildomų žodžių.
Tas slenksčio peržengimas, išėjimas iš tos baimės, nenoro ir įsitikinimo, mito, kad ta lietuvių kalba yra neišmokstamai sunki, labai svarbus. Reikia peržengti per baimę.
Kokią klaidą lietuviai daro bendraudami su užsieniečiais
Teko girdėti ne vieną kartą ir iš užsieniečių, ir kitų žmonių, kad lietuvių kalba tokia sunki, neįmanoma išmokti. Ar gali būti, kad tas mitas ir kiša koją jiems, ir jie nenori tiesiog pradėti mokytis?
V. Meiliūnaitė: Šitas mitas turi bent 2 puses. Viena vertus, mes kartojame šitą mantrą: sunki, sunki, sunki, ir mes patys patikime ir kai mes šituo patikime, atsitinka 2 dalykai.
Vienas dalykas, mes išgirstame kalbant kitakalbį laužyta lietuvių kalba ir galvojame: bet tam žmogui taip sunku, taip sunku lietuviškai. Tai aš jam padėsiu, ir tada neleidi žmogui, kad ir sunkiai, bet kalbėti lietuviškai ir užuot pasiūlęs paprastesnį žodį, lengvesnę frazę pasakyti tam, ką jis nori, tu pereini į kitą kalbą.
Kitas dalykas, tas užsienietis, jis visą laiką girdi, kaip tai yra sunku. Ir jeigu taip sunku, tai gal neverta pradėti? Bet jeigu mes kalbame su žmonėmis, kurie moko lietuvių kalbos kaip užsienio kalbos, jie sako, kad tai mitas. Mes net nesame prie tų pačių sudėtingiausių kalbų, esame vidutiniokai, bet mitas daro savo.
Kodėl lietuvių kalba užsieniečiams atrodo tokia sunki?
Ar yra kažkokios užsienio kalbos šalia Lietuvos, kurios yra labai panašios kaip lietuvių ir gal netgi yra tų kalbų, kurias mums lengviau išmokti, ar užsieniečiams atvykusiems lengviau išmokti lietuvių kalbos?
V. Meiliūnaitė: Visos baltų kalbos, mes ir latviai esame iš esmės vieninteliai, kas po tų baltų kalbų tebėra, tai mes ir latviai, ir slavų kalbos gramatinė struktūra, fonetinė sandara, jos yra gana artimos, bet kad ir kaip mylėtume savo gimtąją kalbą, mūsų yra palyginti nedaug pasaulyje.
Aš kažkada skaičiavau, kad maždaug pasaulyje santykis yra toks: 1 lietuviškai kalbantis žmogus prie bene 600 angliškai kalbančių žmonių. Vadinasi, mes esame maždaug 600 kartų didesnė egzotika negu tie, kurie kalba angliškai.
Vadinasi, mūsų kalbų negirdi eidami gatvėmis, užrašų lietuviškai nemato ir jeigu mes turime tokį pasyvųjį anglų kalbos mokėjimą – vis tiek matome prekių ženklus, matome kažkokius šūkius, girdime reklamose, žaidimuose, užsklandose angliškas frazes ir jos mums pasidaro mažiau svetimos, tai tokių dalykų lietuviškai mes pasaulyje negirdime. Net tie lietuviai, kurie gyvena užsienyje, jie gal savo ratelyje kalba lietuviškai, bet išėję į tą platesnę erdvę, jie yra priversti vartoti kitą kalbą.
Kadangi esame egzotika, tai sunku perlipti per tas nuostatas, kokia kalba turi būti. Vakarų Europos kalbos visos seniai metė linksnius į šalį, susirinko prielinksnių ir artikelių derinius ir toks dalykas kaip galūnių kaita jiems atrodo labai įdomu, keista, netikėta ir sunkiai išmokstama, nes jų galvoje yra visai kitoks kalbos modelis. Ar tai yra sudėtingiau? Nepasakyčiau, tiesiog reikia peržengti dar vieną mitą, kad visos kalbos yra vienos struktūros.
Yra kitokių struktūrų, tokių kaip baltų kalbų, kaip slavų kalbų, kai turime gimines, linksnius, laipsnius, o dar kai pradedame kalbėti apie kirčiavimą, tai iš viso pasidaro be galo įdomu. Ir štai tada gali kilti tas toks siaubas, kad tai neišmokstama, ir čia jau reikia gerų mokytojų, gerų metodikų, kurie parodytų, kad ir lietuvių kalba turi visokių lygių.
Tu gali šnekėti pačiu paprasčiausiu, nedidelio žodyno, paprasto kirčiavimo, paprastos struktūros žodžių kažkokiu kiekiu, ir būti puikiai suprastas. Aišku, tu tokia kalba kalbėdamas nestudijuosi universitete, bet nuo kažko reikia pradėti, ir ta pradžia yra labai svarbi, kalbant apie baimės įveikimą.
Visą „Dienos pjūvio“ laidą kviečiame žiūrėti vaizdo įraše, esančiame teksto pradžioje.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
Per migrantus buvo okupuotas Londonas.
Dabar baltieji britai Londone sudaro tik 36%
